Читать онлайн Nekromantijos klaidų riba бесплатно

1 skyrius

Būna dienų, kai iš lovos geriau nesikelti. Nepaisant problemų, vėlavimų ir kietų pusių, neišlipkite! Tai buvo tik viena iš tų dienų, bet iki tol nepasiekiau išmintingesnio filosofinio taško, kad galėčiau vadovautis savo instinktais.

Tai prasidėjo, kai nualpau duše. Ji tiesiog apalpo, o tada pabudo ant slidžių grindų, gausiai apipiltų šiltu vandeniu. O alpti man visiškai neįprasta. Taip, niekada anksčiau nebuvau jame buvęs, bet greitai supratau, kad tai ne kas kita, kaip tikras alpimas. Kai atmerki akis ir nesupranti, kas vyksta. Dabar, jei mano įpročiai apimtų miegą ten, kur šilta ir drėgna, gali būti pasiūlytas kitas paaiškinimas. Bet tai buvo sąmonės netekimas, kuris truko gal tik kelias sekundes. Net sapnavau sapną: prieš akis blykstelėjo niūrus paveikslas, kurio negalėjau detaliai prisiminti. Taigi kas aš toks? Atsistojusi ir nepajutusi jokių galvos svaigimo požymių, ji negrįžo į saugią lovą, o nuskubėjo į institutą. Taip, man toli iki filosofinės išminties.

Aš vis dar atsilieku nuo pirmosios poros. Ir visa diena pasirodė kiek chaotiška. Jei praleisčiau lovoje, tai nebūtų didelių problemų. Nors mažai tikėtina, kad mano lova galėtų garantuoti laisvę nuo tolesnių rūpesčių.

Važiuodamas tramvajumi namo vėl nualpau. Nors šį kartą ji galėjo užsnūsti. Tačiau vaizdas, kurį mačiau ryte, dabar buvo aiškiai prisimintas. Net smulkmenas buvo galima įžiūrėti: kažkoks tamsus, labai niūrus ir tvankus kambarys, apšviestas arba bloga lempa, ar net koks nors fakelas. Ir balsai:

"…gal ji ragana?»

– Kodėl taip manai? Ji ne raudonplaukė! – nemalonus kikenimas.

Man tik minutei pavyko užfiksuoti jo veidą – jaunas vaikinas, dar tik paauglys. Manau, kad net mačiau paauglišką spuogą ant smakro ir juodos apykaklės… Ir tada pabudau. Arba pabudo. Suvirpėjau nuo nemalonių pojūčių. Grįžusi namo pasidaviau likimo valiai – nuėjau miegoti. Šios pusės alpimas gali atsirasti dėl peršalimo ar pervargimo. Nors neįsivaizdavau, kas yra pervargimas, grynai teoriškai tai kažkada man turėjo nutikti. Gerai, kad po pamokų nenuėjau į biblioteką, fakulteto vadovui nedaviau būsimo parado dalyvių sąrašo ir šokių repeticiją praleidau. Beje, aš pavargau! Nors tokiu pasiteisinimu niekas nepatikės… jis visiškai netelpa į mano gyvenimo būdą. Tačiau net ir aš jau supratau, kad viskas gali laukti iki rytojaus.

Ji apsivertė ant kito šono ir vėl stipriai apsivyniojo, bet judesys sukėlė dar vieną mintį, kuri privertė ją aimanuoti. Pirmasis dar laukia! Jis jau tris dienas skambina ir klausia, kada jam padovanosiu televizorių. Pragyvenome su juo dvi savaites, bet turto dalybos buvo kaip po auksinių vestuvių. Vakar jam sakiau, kad jo gražios kojytės nenukris, jei jų šeimininkas sutiks atvažiuoti ir savo gražiomis mažomis rankytėmis atimti prieštaringai vertinamą televizorių. Beje, man nereikia televizoriaus, kurį pirkome kartu! Beje, net neturiu laiko žiūrėti! Bet aš nenorėjau jo tempti per miestą, kad įrodyčiau esmę. Kostja kažką sumurmėjo jam būdingu būdu, bet tada sutiko ateiti šiandien po valandos.

Ji atmerkė vieną akį ir pažvelgė į laikrodį. Pagal niekšybės dėsnį, kai tik užmigsiu, atsiras didelis buitinės televizijos gerbėjas Konstantinas ir mane pažadins.

Bet jie man nedavė pasirinkimo: atrodė, kad mane sugėrė miegas arba kitas alpimas. Sąmoningai kabiniausi į realybės pakraščius, bet nieko negalėjau padaryti – žinojau, kad vos užmerkus akis, nuopuolis taps neišvengiamas. Ir jie užsidarė, nepaisant didžiulės valios jėgos, kurios turėjau perteklius. Kaip maniau anksčiau.

Ir jie atsidarė į beveik pažįstamą kambarį. Spuogelio smakras, o vėliau į mane žvelgiančios paauglės akys buvo įtikinamas sapno pasikartojimo įrodymas.

«Pavyko…» – neaiškiai sumurmėjo jis ir kažko gailiai paklausė: «Ar pavyko?

Skirtingas smakras ir skirtingos akys. Jie išsiplėtė, kai sutiko mano žvilgsnį.

– Pavyko, Izink! Įvyko!

Kad ir kaip galėčiau, negalėjau pasidalinti jų jauduliu. Atsirado kitas veidas – trečias paauglys ėmė staugti kažkokią linksmą giesmę. Antrasis, labiausiai pasitikintis, porą kartų sumirksėjo – matyt, norėdamas sustiprinti vizualinį rezultatą – ir tada iškilmingai pasakė:

– Sveikinu, Taiška! Mirei šį rytą, bet mūsų įsikišimo dėka vėl atgijai!

– Ką?! – Aš nesupratau. Na, kas mane suprastų?

– Sveikinu, Taiška! – kvailai pakartojo vaikinas. – Tau buvo suteikta galimybė, dėl kurios niurzgės kiekvienas mirtingasis!

– Ką?

Vėl matomas aknės smakras:

– Nemanau, kad ji mūsų atpažįsta, Ridi… Ar grįžusi neprarado nei atminties, nei proto?

Ridis suraukė antakius, pasilenkė, nemaloniai alsuodamas ir mostelėjo pirštais man prieš nosį:

– Labas! Ar atpažįstate mus? Koks mano vardas?

«Riddi», – atsakiau taip, lyg staiga būčiau atsidūręs apskaitos egzamine, kur bet koks užuominas gali atsidurti tarp praeivių. Tačiau prieš pradedant egzaminuotojui ir jo padėjėjams iš džiaugsmo ploti rankomis, ji pridūrė: «Dabar, Ridi, nuvesk mane atgal, iš kur mane paėmėte!

Visi trys žiūrėjo į mane.

– Kur turėčiau grąžinti? Už mirties ribų? – Išpūstas Izinksas tiesiog negalėjo suprasti.

Mano alpantis košmaras aiškiai įgavo komišką posūkį. Tačiau aš galiu susitvarkyti su iniciatyva:

– Gavai ten, grąžink ten. Netrukus Kostya ateis pasiimti televizoriaus.

– Ką?! – Atrodo, kad šis klausimas čia jau buvo užduotas.

– Vaikinai, – kuo ramiausiai tęsiau. – Tu tikrai šaunus, bet kartu ir šiek tiek baisus. Leisk man grįžti ir atiduoti Kostjai televizorių, tada vėl galėsime pasikalbėti.

Užuot rimtai svarstę mano pasiūlymą, jie sutrikę žiūrėjo vienas į kitą.

– Tayishka nav sevī…

– Išprotėjęs! Bet aš nebuvau be žado!

– O tai reiškia, kad su laiku jis gali susivokti…

«Mokytoja sakė, kad tie, kurie dažnai grįžta, iš pradžių negali suprasti, kas vyksta! Įsivaizduok: štai tu guli ant žemės sulaužytu kaklu, bet dabar gyveni visavertį gyvenimą. Tai, žinoma, labai džiugu… bet ne iš karto.

– Kol kas mokytojui to rodyti nereikia, antraip jis trenks karūną, o diplomo neskaičiuos. Leisk jai pradėti…

Negalėjau pakęsti šio visiško susidūrimo:

– Oi! Pankai! Gal kartu nuspręskime, kuris iš mūsų yra savyje?

Pakėlęs galvą ir bandydamas atsisėsti sustojau. Nenuostabu, kad pradėjau drebėti – atsidūriau visiškai nuoga! Ji rėkė iš nuostabos ir spontaniškai užsidengė. Komediškas posūkis įgavo erotinių ir iškrypėlių kontūrus.

Trijulė visi grįžo pas mane, bet jiems mano nuogumas nerūpėjo. Jie net pakėlė kreivus delnus aukštyn ir tarsi bandė mane nuraminti:

– Tyliai, Taiška, tyliai! Dabar tau sunku viską suprasti, tad laikykis mano žodžio – mes esame tavo pažįstami. Ir kai tu mirei ryte, nusprendėme, kad padarysime tave keletą tyrimų. Jei mums pasiseks, sugrąžinsime į šį pasaulį gerą žmogų, bet jei ne, tu vis tiek ryte mirsi…

«Ir viskas pavyko, tad padaryk man paslaugą ir jau būk laimingas! Ir mokytojas gina mūsų baigiamąjį darbą! Iki studijų baigimo dar turime penkerius metus mokytis, tad toks proveržis neliks neįvertintas!

– Visiems viskas gerai, Taishka, visi! Taigi nustokite verkšlenti ir būkite laimingi!

Smagu, bet man nuo pat pradžių nuobodu. Tiek, kad užsinorėjau svirduliuoti, nors visai nesiklykiu:

– Kaip aš galiu pabusti, draugai? Aš tuoj pat pabussiu tavęs įžeistas ir negrįšiu prie draugiško pokalbio!

– Apie ką ji kalba, Ridi?

Tai turbūt buvo protingiausia iš visų. Ar tiesiog pasitikintis savimi, kuris dažnai painiojamas su intelektu. Jis pažvelgė į mane, paskui į savo draugus ir rimtai apibendrino:

– Man nav ne jausmas.

– Gal grąžinome Tayishką, bet ne iki galo? – pasiūlė trečiasis, kurio vardo dar negirdėjau.

– Neturiu supratimo, – lygiai taip pat rimtai pakartojo Ridis.

Galų gale jie bandė duoti kažkokią nešvarią antklodę, į kurią įsisupti, ir puodelį rūgpienio. Nebuvau ypač alkanas, o mieliau užkąsčiau ko nors valgomesnio, todėl padėjau puodelį ant grindų, susiglaudžiau, kad sušiltų, ir pamėginau išgirsti, apie ką jie murma kampe. Jei tik Kostja ateitų, jis tave pažadintų. Jo charakteris toks: televizoriaus tyliai neatims, tikrai norės sugadinti nuotaiką. O kol miegu, nuotaika labai stabili. Greitai ateik, Kostenka, man jau nuotaiką gadina!

– Gal reiktų paskambinti mokytojui? O jei ji supyks?

Visi atsigręžė į mane ir žiūrėjo apvaliomis akimis. Tikriausiai jie manęs bijo taip pat, kaip ir aš jų.

– Kaip… gaka? Palaukite, juodoji knyga turėjo pasakyti, kad kai kurie žmonės negrįžta kaip žmonės…

Štai ką aš turiu omenyje. Šaldytuvo man irgi tikrai nereikia. Nagi, Kostja, pasiimk ir šaldytuvą. Imk ką nori, nesigailėk. Tiesiog pažadink mane.

– Jei ji vis dar ragana? Raganų sugrąžinti negalima!

– Taip, Taiška nebuvo ragana! Jos plaukai šviesūs, o ne raudoni! Arba palauk, gal šiek tiek raudona?

Niekas niekada nedrįso manęs vadinti raudonplauke. Ji permetė vieną sruogą per petį ir suėmė ją kumščiu. Taip, net esant tokiam siaubingam apšvietimui, čia nereikia pažymėti nė lašo raudonos spalvos! Keista tik tai, kad svajoju apie mano plaukus ilgesnius nei yra. Beveik iki juosmens – grožis! Bet aš niekada neauginčiau tokių ilgų plaukų, jiems reikia per daug priežiūros. Praėjusį mėnesį nusikirpau plaukus į ilgą bobą…

– Ji negalėjo žinoti, kad yra ragana! Niekur nesimokau, su burtininkais nebendravau, o kartais jie ne raudonplaukiai… Ak! Vaikinai, mes prikėlėme raganą į gyvenimą!

– Nepanikuokite! Ridis atsakė isterišku šnabždesiu. – Dar per anksti panikuoti!

Ir paskutinis «vatas» nuskambėjo kaip girgždesys ant klausos ribos. Taip, isterija trijulei jau visai šalia. Ir tai nėra toli nuo manęs. Dabar staiga prisiminiau Kostją. Kodėl aš net išsiskyriau su juo, mano mylimoji? Na, tegul jis būna nuobodus, na, tegul iš netikėtumo pamėgsta nesibaigiančius skandalus. Bet dabar būčiau namuose, žiūrėčiau mėgstamą televizorių ir nerimaučiau, ar neužmigsiu vidury baltos dienos. Ko-ostya, Ko-o-ostenka, kur tu, brangusis?

* * *

Pagaliau mano nauji draugai subrendo dar vienai nuostabiai idėjai:

– Kodėl ji negeria pieno? Gal jai nereikia pieno?

Jie sutartinai atsiduso ir pasitraukė į priešingą sieną, tarsi mano pakeltame antakiu būtų išvydę mirtiną ginklą. Tada Riddy, rodydamas bent keletą protingumo požymių, ištarė:

– Tai nereiškia, kad ji gaka. Tai dar nereiškia… Bet kol nesame tikri, negalime to parodyti dėstytojui – už malonę jie bus pašalinti iš akademijos.

– Mane išmes, – sutiko Izinkas.

O trečiasis, kurio vardo nepamenu, sušuko:

– Kaip po velnių, jie tave išmes. Ką daryti, jei gaka išalks prieš mums paskambinus mokytojui?

– Negali būti! – sušuko jam Ridis. – Žiūrėk, kokios geros akys!

Aš apipyliau juos panieka. Gal neaišku, kokias akis turiu prastai apšviestoje spintoje. Tačiau abejojantis su palengvėjimu linktelėjo ir Ridis atsiduso.

– Draugai, mums reikia pagalbos.

Palikti! Prieš pusvalandį man tapo aišku, kad jiems reikia rimtos pagalbos. Tikrai neatsisakyčiau poros psichiatrų buvimo mūsų kompanijoje. Tačiau Ridhi turėjo kitą planą:

«Mano pusbrolis mokosi baigti burtininko specialybę… Jei negali patarti, tai eikime pasiduoti mokytojui.

– Kas yra Elrikas? – sumurmėjo papūtęs vyras. – Taip, jis ims tokią kainą, kad mes patys tada tapsime kabliukais maitinti.

– Elrik, Elrik, – liūdnai, bet užtikrintai užbaigė Ridis.

– Aš prieš! – sušuko trečiasis, kurio vardas dėl mano neatsargumo išnyks šios komiškai erotinės istorijos metraščiuose. – Turite jį… atsiprašau dėl pirmojo antkapio, jis tiesiog baisus žmogus!

Riddy atsisuko į jį ir pasakė:

– Aš sutinku. Ir aš pasiruošęs išklausyti jūsų pasiūlymus.

Daugiau pasiūlymų nebuvo, todėl likau vienas. Nepamirškite užrakinti durų. Dar kartą apsidairiau. Stalas centre, prie kurio pabudau, pasirodė esąs lova be čiužinio, įstumta į centrą. Dar du stovėjo prie sienų. Palei sienas yra pora didelių spintelių ir dvokiančios lempos. Kaip jie čia neuždūsta? Siauras, debesuotas langas tiesiai po lubomis. Puikus kadras norint pradėti siaubo filmą. Kažkaip mano košmare susimaišė visi žanrai, o aš nesu tokių miksų mėgėja. Mano Kostjanas aiškiai vėluoja. Na, jis neišeis manęs nepažadinęs? Ne šitas!

– Sėdi ramiai, kodėl tau kyla bėdų?

Pašokau ir pradėjau dairytis, bet net tamsiuose kampuose nemačiau garsiakalbio. Labai artimai skambėjo pažįstamas moteriškas balsas. Bet šalia nebuvo nė vieno.

– Kas ten?

Jie man neatsakė. Nepaisant visko, kas vyksta, dar negalėjau pripažinti, kad esu išprotėjusi… ar linkusi į klausos haliucinacijas.

– Labas, – švelniai sušuko ji. – Kur tu esi?

– Štai aš, – sumurmėjo jis man nusivylęs. – Nerėk taip.

Kai supratau, kad žodžiai sklinda iš mano pačios burnos, vėl šokau į vietą. Ne, psichiatrinę diagnozę dar galima peržiūrėti. Ir prieš man panikuojant, mano balsas suskambo tiesiai mano galvoje:

– Užsičiaupk! Ar tu apskritai ko nors bijai?

Dabar aš bijau…

– Kas tu esi? – vis tiek garsiai paklausiau.

– Jie mane atgaivino… Bet kaip tu čia atsidūrei, yra didelis klausimas. Bet nepulk į bėdą, meldžiu miško baltąsias dvasias, tik nepulk į bėdą…

Ji sušnibždėjo. Kaip paaiškėjo, aš vis dar nepavargau stebėtis:

– Tayee… kaip tu? Tai tu ar kas?

«Aš», ne, ji turėjo verkšlenti.

– Kodėl anksčiau tylėjai?

– Aš buvau išsigandęs. O kai aš pabudau, tu jau buvai pačiame įkarštyje!

– Ar aš maištuosiu?

Ji nutilo ir daugiau man neatsakė. Beje, aš irgi neturėjau noro bendrauti. Tai būtina, aš čia visą laiką sėdėjau ir bent patariau! Ji išsigando. Na taip. O štai, pasirodo, siautėjau pačioje pažįstamiausioje aplinkoje.

Kai iš koridoriaus pasigirdo juokas, suskubau vėl įsisupti į antklodę ir atsiremti į sieną. Sąžiningos įmonės gelbėtojas kažkodėl buvo pačios linksmiausios nuotaikos:

– Debilai! Sušalę kretinai! Jūs neturėjote jokio giros tarp jūsų trijų?

Ir juokdamasis įsiveržė į spintą, kiti skubiai uždarė duris ir pastūmė jį link savęs. Naujasis vaikinas buvo gerokai vyresnis už ankstesnius – maždaug mano amžiaus. Beveik malonios išvaizdos blondinė, jei ne situacija, kuri dabar iškreipia bet kokį suvokimą. Savo juoku jis privertė jaunesniuosius raudonuoti ir nekalbėjo žodžių:

– Idiotai su seno mokhryak smegenimis! Kvaila…

Iki šiol didžiausią drąsą parodęs Ridis pertraukė:

– Pusbrolis! Jūs paėmėte trisdešimt procentų mūsų stipendijos likusiam metų laikui, kad mus įžeidinėtumėte?

– Trisdešimt? – atsakydamas nusijuokė dar linksmiau. – Jau penkiasdešimt!

– Ką?

– Aš patariu, o tu klausai ir skaičiuoji savo galva. Lavonai nekromanto disertacijai paimti iš patvirtinto sąrašo! Jie tikrina, ar nėra kitų įtarimų dėl ryšio su dvasiomis iki septintosios kartos raganų kraujo, kad būtų išvengta ne žmonių sugrįžimo. Rinkti artimųjų parašus… Ir, pasakysiu, ne visada paveldėtojai pasirašo norą prikelti taip anksti mirusį turtingą dėdę…

– Elrik, ar gali sutrumpinti? Ką turėtume daryti?

– Ką daryti, idiotai? Taigi nesustok, klausyk manęs. Prikėlus lavoną už patvirtinto sąrašo ribų, būsite išmestas iš akademijos ir tyliai pasmaugtas. Už lavono vagystę gresia bauda. Toks, kad tavo proanūkiai tave prisimintų negailestingu vardu. O jei ji taip pasisuks ir ką nors prarys, tai geriausiu atveju būsi pasmaugęs pats. Ar girdi apie penkiasdešimt procentų mano žodžių?

Blyškus Ridis linktelėjo trijulei.

– Apie m tylą?

«Už tylą, už apgaulę…» Elrikas, nesitikėdamas visiško susitarimo, priėjo prie manęs ir pritūpęs atidžiai žiūrėjo. – Ar ji kalba žmonių kalba?

– Kaip jam tai priklauso! – atrodė, kad vienas nuteistųjų apsidžiaugė.

Elrikas pasilenkė arčiau manęs.

– Jos veidas pažįstamas…

– Taigi tai Tayishka! Septintosios princesės tarnaitė. Gera mergaitė, tyli… ir našlaitė. Taigi nusprendėme, kad visi apsidžiaugtų, jei netikėtai jį tokį sugrąžintume…

«Kažkodėl nematau jos džiaugsmo», – Elricas bent jau nustojo juoktis, bet taip pat plačiai nusišypsojo. – GERAI. Ar prisimeni savo vardą?

Manyje stojo tyla, todėl turėjau atsakyti:

– Aliejai.

Jis nustebo, bet atsisuko į kitus:

– Pirmoji žinia: ji nesijaudina.

– O kodėl?

– Nes dabar ji graužtų tavo kaulus, užuot kalbėjusi apie šitas nesąmones. Jūs net nesurišote jos rankų, debilai! – Jis vėl atsisuko į mane. – Ar galėtumėte papasakoti šiek tiek daugiau apie save?

Aš galiu tai padaryti. Kodėl nepasisakius, kai tave jėga kažkur nutempė ir uždarė? Ir mano balsas buvo tvirtas:

– Sokolova Olga Sergeevna, jūsų garbė. Aš gyvenu Maskvoje, esu trečio kurso tarptautinių finansų studentas, profsąjungų fakultetas, gimęs iš Tomsko…

– Iš kur tu esi?

– Tomskas, tavo garbė, Tomskas. Tas, kuris yra Tomsko srityje. Ar jums reikia paso numerio? Kas išdavė ir kada…

Laimei, jo akys taip pat buvo plačiai išsiplėtusios, ir tai jam suteikė apčiuopiamą moralinio pasitenkinimo jausmą. Jis net kalbėjo su savo globotiniais be tos pačios ironijos:

– Tikrai ne gaka… Ir ne ragana. Kaip sakei, koks tavo vardas?

– Olya. Bet jūs galite mane vadinti Sokolova Olga Sergeevna.

– Vaikinai… – dabar jis nenuleido akių. – Aš padariau klaidą. Jūs nesate tik idiotai… Net nerandu palyginimo, kuris atitiktų jūsų psichinę raidą… O aš turiu turtingą žodyną, patikėkite manimi…

– Kas vyksta, Elrik? – sušuko jam už nugaros.

– Grąžinai ne tą. Ne tavo Taishka…

– PSO? – pagrindiniai nieko nesupratę kambaryje, nieko nesuprato. – Asura? Anekdotai? Kitas demonas?

Elrikas sunkiai atsiduso.

– Taip, jūs turite būti idiotai… Tai apskritai skirtingos demonizmo rūšys. Asura netampa, asura gimstama. O tai… tik užsienietis iš kažkokio Omsko srities…

– Tomskas! – Negalėjau tylėti. – Regionai! O Omsko sritis netoliese!

– Ar girdėjai? – vėl nusijuokė. – Netoliese, bet mes net nežinojome! Apskritai, ji tikriausiai mirė ir šiandien, o jūs netyčia pagavote ją burtu, o ne savo Taišką.

Norėjau pataisyti «savo Taishka», bet sustojau. Ir manyje nuskambėjo įspėjamasis balsas. Ir iš tikrųjų, kaip man žinoti, kokia informacija mus abu pablogins? Bet aš tikrai buvau prieš ką nors kita:

– Aš nemiriau! Jie patys… mane čia įsiurbė.

Jis vėl susidomėjęs pažvelgė į mane, o tada jam pasirodė nauja mintis:

– Vaikinai, ar turite veidrodį? Paimk veidrodį!

Jie iškart smogė jam mažu tamsaus atspindinčio stiklo gabalėliu, leisdami Elrikui nukreipti jį į mane.

– Žiūrėk, nepažįstamasis, dabar tai tu.

Nors vaizdas paliko daug norimų rezultatų, vis iš arčiau žvelgdamas nustebau. Taigi tai buvau aš. Visada aš. Šiek tiek apšiuręs, labai apšiuręs, akys įtartinai ištinusios, bet duok pusvalandį po dušu ir įprastą makiažo arsenalą – ir vėl būsiu savimi. Tik plaukai ilgesni. Kažkur intuicijos lygmenyje sąmonė trenkė į pakaušį – čia ir slypi atsakymas. Ši Tayishka yra kaip du žirniai ankštyje, kaip ir aš! Ir gal dėl to ir įsisiurbiau. Tačiau šie argumentai būtų prasmingi tik tuo atveju, jei viskas, kas vyksta, yra tikra, o ne užsitęsęs košmaras…

Elricas nusijuokė iš mano nuostabos – matyt, patikėjo, kad mane taip nustebino naujas veikėjas. Pralaimėtojai drebėjo sienų fone. O aš žiūrėjau ir žiūrėjau, bandydamas bent ką nors sudėti. Bet veidrodis buvo nuimtas nuo mano veido, po to Elricas linksmai pašoko ant kojų:

– Štai ir viskas, mano misija baigta. Būkite laimingi, jaunuoliai, savo bėdose.

Trys poros rankų jį iškart sugriebė, neleisdamos išeiti.

– Laukti! Elric! Mylimas pusbrolis! Ką turėtume daryti?

Jis vėl pažvelgė per petį į mane, tada į Ridį.

– Ką čia daryti? Nužudyk, supjaustyk ir išimk gabalus miške. Jei pasiseks, jį suės vilkai arba gaki. Dėl to jūsų nuotykis gali būti laikomas užbaigtu. Ir aš tyliu, kol tu man sumoki penkiasdešimt procentų stipendijos.

Dabar jie trys žiūrėjo į mane, bet ir Elriko nepaleido.

«Kaip nužudyti?…» – sumurmėjo spuogas. – Tai Tayishka!

«Tai ne Tayishka, tu idiote», – atrodė, kad Elrikas susierzino. – O jei tau taip patinka, tai linksminkis su juo labai tyliai, tada žudyk, skirstyk ir gabalas po gabalo…

– Padėkite! – Ridis staiga sugriebė giminaičiui per kūną ir įkišo nosį į pilvą. – Padėkite, geradariai!

– Ar turėčiau nusižudyti? – nesuprato Elrikas, bandydamas nusikratyti nemalonią naštą.

– Nužudyk save! «Riddy po trumpos pauzės prabilo su tokiu įsitikinimu, kad net draugai nustebo. O dar labiau aš. Oho, kokie puikūs vaikinai! Jie atgijo ir pakvietė kairiąją žudyti? – Arba daryk su juo ką nori. Tiesiog nuvesk mus ir išgelbėk.

Elrikas ilgai mąstė, žiūrėdamas į mane, prisimerkęs ir kasydamas savo šviesią pakaušį. Tada jis išleido:

– GERAI. Aš nusižudysiu. Leisk jai sėdėti su tavimi iki nakties, tada aš ją paimsiu. Bet tada septyniasdešimt procentų jūsų stipendijos yra iki studijų pabaigos! Ir nesilinksmink su juo.

– Kodėl nepasilinksminus? – Vis dar nesuprantu, ar spuogas jau susitvarkė, ar pastebėjo kažkokį neatitikimą.

– Ir neklausk! – atkirto Elrikas. – Ar ateina?

Tarsi sleivės turėtų pasirinkimą.

* * *

Po poros valandų išmokau žodžius aiškiai tarti mintinai. Ypač kai pavargau girdėdamas, kaip mano kambariokė verkšlena:

– Jie mane nužudys! Šis baisus vaikinas mane nužudys!

– Brangusis, tu jau miręs. Ar negirdėjote naujienų?

– Na? Ar manote, kad du kartus geriau nei vieną?

– Taip, aš visiškai nieko negalvoju… Vis dar laukiu ir laukiu, kol pabussiu.

– Kur tu pabusi?

– Namai.

Mes tylėjome. Stengėmės vienas kitą suprasti. Kaimynas netgi suteikė paramą:

– Tai… Kostja… jis jau būtų tave pažadinęs, jei galėtų… Tu, Ol, vargu ar dabar grįši namo. Mačiau, kad tu esi mano tiksli kopija. Sielos draugas iš kito pasaulio, ne mažiau… Skambino ir skambino man, ir tau tuo pačiu metu.

– Tu esi tiksli mano kopija, o ne aš tavo. Ir gaila, kad mano kopija pasirodė tokia šlykšti. Jei tik galėčiau pasakyti vieną žodį pats! Kad tai įmanoma? Beje, jie aptarinėjo tavo mažą kūnelį – ar mesti jį savo vėlėms, ar pirma paleisti aplinkui, bet tu tyli kaip partizanas.

– Kaip kas?

– Pamiršk tai. Palyginimas su partizanu netiko. Bet kuris partizanas galėtų mane paduoti į teismą už tokį įžeidžiantį palyginimą.

Ji atrodė įžeista. Atrodė, kad ji suraukia antakius ir nusisuka. Nors, jei neklystu, iki šiol kontroliavau kiekvieną mūsų žingsnį. Čia judinu pirštus, čia ištiesiu surištas kojas. Pavėluoti klinikiniai kretinai taip išsigando, kad nuplėšė visas mano galūnes. Galbūt gyventoja dar neprisitaikė prie savo kūno, arba aš iškart griebiau jėgų vadeles – nenuostabu, jei lyginsime mano valią su jos.

Nuobodulys pasidarė kiek nejaukus. Juk ne mergina kalta, kad ji kartu su manimi papuolė į šį siaubingą alpimą. Taigi aš stengiausi būti mandagus:

– Tu, Tanyukh, nepyk. Gyvenkime kartu… na, kol dar gyvename.

– Nagi, – atrodė, kad ji pauostė savo neegzistuojančią nosį. – Ir tu dėl kažko teisus… Aš visada buvau per tylus. Ir čia, kovingas! Gaila, kad nesulauksi ryto.

– Man tavęs gaila. Kai tu ir aš mirsime, tikriausiai grįšiu namo. Ten manęs laukia mano kūnas. Ir televizorius.

– Nemanau… Ar sąmonė nemiršta kartu su kūnu? Vėliau galite jį atkurti, bet pirmiausia jis miršta!

– Tu daug žinai apie nekromantiją!

Ji sušnypštė:

«Bet aš kai ką žinau apie mirtį», – tada ji taikiai pridūrė, – Negaliu būti tikra, Ol, bet yra tikimybė, kad tu ir aš dabar gyvensime kartu. Ir labai trumpam.

Mano mintys buvo tokios sutrikusios, kad pradėjo skaudėti smilkinius. Bet stengiausi, kad nepultų isterijos.

– Tada tau teks išgyventi, Tanjukhai. Ir tu esi su manimi. Tada grįšime ir nužudysime tuos niekšus! Atplėškime nuo jų viską, kad nieko neliktų nekromantui!

Atrodė, kad ji kikeno, bet tada pradėjo samprotauti:

– Tu neturėtum to daryti. Jei kas gali parvežti tave namo, tai bus tik nekromantas. Tikras, patyręs. Ir ne tai… jie tik studentai. Ir atrodo, kad jie nėra patys darbštiausi.

– Na, planas patvirtintas. Išgyvename, tada sugauname pirmąjį sutiktą patyrusį nekromantą ir priverčiame jį mus perkelti. Nors, sprendžiant iš ankstesnės patirties, galime pabusti kokioje nors kiaulėje ar taburete… Savotiškas nelemtas reinkarnacija.

– Tu neturėtum to daryti! – pakartojo kaimietis. – Nekromantai gali būti geri. Ir labai stipriai – negalėjau nei paneigti, nei sutikti, todėl klausiausi toliau. – Vaikystėje mane išgelbėjo nekromantas! Aš tau pasakysiu dabar… nėra ką veikti prieš mūsų mirtį. Man buvo dveji metai ir susirgau saldžiąja liga. Tai tokia nelaimė, kuri atsiranda iš niekur ir yra nepagydoma. Dėl to jie dažnai bėga į tualetą, bet tada numeta daug svorio. Žmogus valgo ir valgo, bet vis tiek krenta svoris. Jei taip atsitinka senam žmogui, jis gali taip gyventi metų metus, bet kai tai nutinka vaikui ar jaunuoliui, visas pragaras atsiskleidžia. Niekas nepadės.

– Ką tik apibūdinote diabetą. Pirmasis būdas. Ir jis gydomas insulinu.

– Jį galima gydyti magija! Bet mama neturėjo pinigų tokio lygio raganai. Ji jau buvo pasiuvusi man marškinius, kad palaidotų, ir riaumoja, ir riaumojo… Ir tada į mūsų kaimą atėjo sostinės nekromantas. Jis pasibeldė į namus ir paprašė nakvynės. Tuo metu mamai tai nerūpėjo, bet jis pasakė, kad gali mane išgydyti. Ir štai jis mane išgydė. Po poros dienų aš šokinėjau su kaimyno vaikais. Mama nusilenkė jam prie kojų, surinko visas šiukšles iš namų… na bent kažkuo atsiskaito. Bet jis nieko neėmė ir pasakė, kad aš pati jam skolą ateityje grąžinsiu. Toks malonus žmogus!

– Tanjukh, tavo prioritetai susimaišė. Jis tave užrašė kaip skolininką, dienos herojų be kaklaraiščio.

– Nedaryk to, Olya! Juk nuo tos dienos skolos nebeliko. Gyvenau ramiai… ir prieš dvejus metus mirė mano mama. Gyvatė jį įkando. Po to susirinkau daiktus ir išvažiavau į sostinę. Ji gavo darbą, kad nemirtų badu. Turėjau gerą ponią, ji vėliau mane apgyvendino rūmuose. Praėjusį mėnesį pradėjau tarnauti septintajai princesei…

Kai mano tyli moteris, kuri pasirodė labai plepi, staiga nutilo, paraginau ją tęsti:

– Princesei, kaip suprantu, nebebuvo gera?

– Kaip aš galiu tai pasakyti? Taiška sunkiai atsiduso. – Nelabai protingas aštuonmetis… išlepintas durnynas. Paskyrė ją į akademiją – gal čia ko nors išmokys. Kartais čia įleidžiami vaikai, jei įtariama, kad jie turi raganavimo ar nekromantijos talentą. Ir princesė beveik neturi magijos, bet jie ją paėmė, nes ji buvo aukštaūgė. O artimieji labai norėjo nuo jos pailsėti.

– Per ryšius, tai yra.

«Po ryšių», – atsiduso Taiška. «Ir taip vagių princesė nusprendė mane išmokyti jodinėti». Lyg man jo prireiks. Bet mes niekada neturėjome arklio namuose, o mūsų kaimynai… gyveno blogai. Apskritai aš užlipau, o kai arklys puolė, aš salto jam per galvą ir įsispaudžiau į žemę. Iš esmės tai yra mano apsakymas iki šiol.

«Klausyk, Tanjukh», – pavėluotai nustebau. – Kodėl tu ir aš mąstome ta pačia kalba? Ir tu supranti mano žodžius be paaiškinimo!

– Taigi negalvojame žodžiais… vaizdais… O gal žodžiais. Bet tai mano galva, mes vartojame mano žodžius.

2 skyrius

Aš vis dar snaudžiau. Nors miegojau pusę dienos ir nenorėjau keltis, vis tiek jaučiausi pakankamai pavargusi, kad galėčiau nusnūsti. Tayishka taip pat tylėjo, sukurdama labai reikalingą tylą jos galvoje. Prisispaudžiau prie šaltos sienos, stipriai įsisukau į nešvarią antklodę ir užsimerkiau.

Ir beveik iš karto išgirdau balsus:

– Bet su šitais dalykais to nepadarysi… Na, aš tai mačiau seriale «Avarinė situacija! Sukrėsk ją – atsidūsk – ir ji pabus!

– Išmesk šitą debilą iš mašinos! Kas jį čia įleido?!

– Pats…

Regėjimas grįžo ne iš karto. Pro balkšvą šydą pamačiau kai kurių žmonių siluetus, išgirdau prie pat ausies dirginantį pypsėjimą, pajutau drebulį. Kažkaip pasukau galvą ir pamačiau Kostją, sėdintį «Gazelės» kampe: jo akys buvo išsipūtusios, veidas žalsvas – tokios būsenos gyvenime nebuvau mačiusi.

– Igoris Vladimirovičius! – moteriškas balsas dešinėje. – Žiūrėk!

Prie manęs iškart palinko pagyvenęs vyras, turėjau į jį atsisukti. Jokio džiaugsmo šešėlio – tik visiškas susikaupimas:

– Koks ten spaudimas, Šviesa?

– Šimtas septyniasdešimt.

– Pulsas, širdies plakimas?

– Viskas gerai, Igoriai Vladimirovičiau!

– Kiek laiko turite vairuoti?

«Dešimt minučių», ir kažkur į šoną garsiau: «Sashul, stumk! Mūsų pacientas pabudo, ar įsivaizduojate?

– O, Svetka, tokia puiki žinia šiame automobilyje girdima nedažnai!

Vyriškis pasilenkė žemiau ir dar giliau susiraukė. Jis padėjo ranką man prieš nosį:

– Kiek pirštų matai? ka tu atsimeni Ar vartojote narkotikus?

– Du, – užtikrintai atsakiau. – Aš to nepriėmiau.

«Tyla, tyla, dukra», – jo kreipimasis, nepaisant susikaupimo išorėje, iš tikrųjų buvo raminantis. – Nerėk, neliūdėk. Net nebandyk keltis.

– Apalpau? – sumurmėjo ji, bet kartu pajuto tokį džiaugsmą, kad buvo pasiruošusi šokti. Ir aš beveik netikėjau, kad patekau į kažkokį Arthouse pasaulį! tiksliai!

– Aš nenualpsiu, mergaite, koma. Gamta dar nenustatyta, visi rodikliai normalūs. Tai gerai, dabar intensyviosios terapijos skyriuje atliks visą diagnozę, bet nesijaudinkite – galimas atkrytis. Dabar būkime sąžiningi dėl narkotikų, sutaupykite laiko.

– Narkotikų nebuvo… – pažvelgiau į besišypsančią merginą dešinėje, tarsi kviesčiau ją liudytoju. – Net nebuvo alkoholio. Aš ką tik užmigau.

«Labai, labai blogai…» gydytojas nusivylęs papurtė galvą. – Žinoma, bet kokiu atveju patikrinsime, bet būtų geriau, jei meluotumėte.

– Ar norėčiau būti aukšta? – Aš nesupratau.

– Taip. Tada priežastis būtų aiški. Ir tada aš pritrūkau galimybių. Trys valandos, dukra, trys valandos komoje, kol tavo draugas sumanė iškviesti greitąją pagalbą. Ar jus kankino hipoksija? Ar tau svaigsta galva? Ar jūsų rankos nejaučia?

Jis uždavė dar keletą klausimų, į kuriuos mielai atsakiau. Koks džiaugsmas eiti į reanimaciją tokių puikių žmonių, apsirengusių baltai, kompanijoje. Viskas, kaip sakoma, išmokstama lyginant. Numojau ranka Kostjai – mano dėkingumas nemelavo: vaikinas vis tiek išgelbėjo mane, kaip ir tikėjausi. Net jei jis apie tai galvojo tris valandas. Priešingu atveju nežinia, kiek ilgai būčiau išbuvęs šioje komoje.

Net pabandžiau pakelti galvą, kad nusišypsočiau visiems, bet nesišypsantis Igoris Vladimirovičius iškart paspaudė petį:

– Ramiai miegok, mergaite. O gal nori grįžti? Išsaugokite savo jėgas.

Tikrai nenorėjau grįžti. Taigi ji nusižemino ir net šiek tiek užsimerkė, kad pademonstruotų paklusnumą. Ir tada ji suvirpėjo išgirdusi balsą galvoje:

– Ar tai jūsų pasaulyje nekromantai? Kaip įdomu!

Tayishka?! Tai buvo per daug. Bet kuriai psichikai yra taškas «per daug». Prieš tai dar gali ištverti ir būti drąsi, bet po to jau viskas, alles kaput. Isterija kaupiasi, išsipučia ir tik laukia proveržio akimirkos. Taigi aš, kaip ir bet kuris kitas žmogus, po tos akimirkos negalėjau atsispirti. Ji rėkė į viršų ir bandė pašokti.

Gydytojas sugriebė mane už pečių ir nustūmė į lovą. Seselė sušuko:

– Kas apie jį? Igoris Vladimirovičius, kuris…

– Koks šokas, – jo balsas net nesusvyravo. – Laikykis tvirtai, Svetlana.

Tada jie staigiai pasuko mane ant šono ir įsmeigė adatą į dugną. Tuo pat metu aš ir toliau rėkiau ir trūkčiojau, užspringdamas ašaromis. Bet tiesiogine prasme po minutės mano jėgos pradėjo trauktis, tarsi būčiau pavargusi. Ir vėl rimtas veidas su giliomis raukšlėmis ant nosies tiltelio:

– Kaip sekasi, mergaite? Nagi, pasitvirtink. Išsiaiškinsime, rasime priežastį… Kiek laiko užtruks iki ten, Saša?

Ir vėl mano siela šviesi. Net Tayishka pamiršo. Tiesa, žodžiai išėjo sunkūs:

– O… kodėl… aš velniop?

– Daviau tau raminamųjų. Nesijaudink. Svarbiausia, nesijaudink… Tu esi gerose rankose mergaite, tik neskriausk savęs.

Neužmigau. Bet mano sąmonė taip nurimo, kad po kelių minučių galėjau mintyse paklausti:

– Tanyukh, tu čia?

«Čia, čia…» – man atsakė viduje.

– Kodėl tu čia?

– Kaip aš turėčiau žinoti? Tavo nekromantai, matyt, ir mane užfiksavo…

Negalėjau sulaikyti pavargusios dejonės ir tiesiog pasidaviau srovės valiai. Galbūt mano psichika visai netvarkinga. O gal šis kitas pasaulis buvo tam tikra tikrovės pusė, kurioje trumpam buvau įstrigęs. Ir dabar mano sąmonė ir Tanyukhino sulipo taip, kad mes esame kartu normalioje realybėje.

* * *

Buvau perkelta į reanimacijos skyrių. Daugiau testų ir klausimų, tada jie sujungė IV. Igoris Vladimirovičius, užpildęs dokumentus, įėjo į mano kambarį. Jis atsisuko ir pro atviras duris sušuko:

– Dim, ateik čia. Pasikalbėkime prieš išvykdami.

– Kur tu eini? – apgailėtinai dejuojau, jausdama šiame asmenyje savo pagrindinį gelbėtoją.

– Taigi pasikeiskime. Tik nesijaudink, dukra. Reanimatologas čia puikus, nežiūrėk, koks jis jaunas!

– Ar galiu eiti su tavimi?

Galiausiai jis geraširdiškai nusišypsojo, antraip pradėjau nerimauti, kad jo lūpos negali išsitiesti. Už jo pasirodė kitas vyras. Net nežiūrėdamas į mane, jis tuoj pat paėmė Igorio Vladimirovičiaus popierius ir pažvelgė į juos. Ir tada Tayishka vėl pakėlė balsą manyje, isteriškai šnibždėdamas:

– Tai jis, Olya, jis!

– Kas jis? – sumurmėjau, nors ir tyliai.

– Mano nekromantas! Tas pats, kas mane gydė vaikystėje!

Nukreipiau žvilgsnį į jauną gydytoją. Man buvo sunku pamatyti, bet iš profilio galėjau drąsiai pasakyti, kad jis geras. Maždaug trisdešimties metų ar šiek tiek mažiau, plaukus dengia mėlyna kepurė, gale matosi tik tamsių spynų pakraščiai. O profilis tiesiog nuostabus, kiek galėčiau spręsti iš savo perspektyvos – su tokiomis nosimis gali dirbti tik reanimatologai, kad ligoniai iš karto norėtų gyventi. Bet aš pastebėjau Tanyuką netikėdamas:

– Tau buvo dveji metai, kaip sakei… Negalėjai prisiminti jo veido.

– Atrodyk geriau, Ol! Tokio veido niekada nepamiršite!

Kitas gydytojas priėjo prie manęs, dviem pirštais atitraukė voką, pažiūrėjo atidžiau ir abejingai linktelėjo. Tada jis pradėjo tardyti Igorį Vladimirovičių vartodamas terminus, kurių aš negalėjau išversti į rusų kalbą. Ir aš tylėjau, nekreipdamas dėmesio į žąsies odą. O akys tamsios! Tokia tamsiai ruda, kad beveik juoda. Oho! Galbūt Tayishka neperdeda. Gražu švelniai tariant. Jei nebūčiau buvęs toks rimtas, būčiau pradėjęs garsiai šaukti.

Jis atsisėdo ant kėdės šalia manęs tik tada, kai mano gelbėtojas atsisveikino ir išėjo.

– Na, Olga, susipažinkime. Dmitrijus Aleksandrovičius. Jūs neprivalote prisiminti. Jei viskas klostysis gerai, tai po poros dienų atsisveikinsime amžiams. Ar esate pasiruošę pasveikti?

– Labai! – šiltai jam nusišypsojau.

– Viskas gerai. Požiūris yra pats svarbiausias dalykas. Deja, jūsų būklės priežasties dar nenustatėme. Kai kurie bandymai bus paruošti iki ryto – gal tada situacija taps aiškesnė. Neskaitant blogiausio…

– Kas yra blogiausia?

– Prie šio pokalbio grįšime rytoj, Olga. Jūs galite turėti normalų nuovargį, o ne kokią nors leukemiją.

– Ką?!

– Aš juokauju. Gal būt. Poilsis.

Jis atsistojo ir nuėjo link durų.

– Dmitrijus Aleksandrovičius! – Laukiau, kol jis apsisuks. – Jūsų humoras per daug prieštaringas!

Maniau, kad jis šypsosi – tik akimis. Ir vis dėlto jis išėjo pro duris.

Aplink viskas tyliai dūzgė, o už jos buvo kelios tuščios lovos. Moteris gulėjo toliausiai, matyt, be sąmonės. Ir viskas aplinkui ūžė. Tayishka kurį laiką erzino mane savo malonumais, bet paskui irgi nutilo, leisdama pagaliau ramiai išsimiegoti.

– Tavo kabliukas numirė! Vėl! – ir įkyrus juokas.

– Ir gerai, kad ji mirė. Atsikratykime kūno ir apsimeskime, kad nieko neįvyko.

– Už septyniasdešimt procentų stipendijos!

– Taip, tu visiškai begėdis, pusbroli!

– Vaikinai, jei ji vėl mirė, kodėl ji žiūri į mus?

Vis dėlto sušukau, apsidairęs į pažįstamą nemalonią kompaniją. Dabar vilkėjau didžiulius marškinius – darėsi vis patogiau, nors vos dengė mano klubus. Ir ant kojų pasirodė skuduriniai batai. Iš karto aišku, kad jie apsirengė nuotykiams, bet aš laiku išsijungiau. Miela blondinė nustojo juoktis ir priėjo prie manęs. Jis atsiduso ir prisipažino:

– O, ji vėl gyva. Gerai, susitarimas yra susitarimas. Jei ji pati nenori mirti, aš baigsiu darbą. Duok man krepšį, aš uždėsiu jai ant galvos. Ir eikite į koridorių – įsitikinkite, kad kelyje nieko nesutiksite.

Šį kartą man prireikė vos poros minučių prisitaikyti prie šio žaidimo taisyklių.

– Cha! – Aš manau. – Dabar, kai tik išveda mane į koridorių, jis rėkia iš visų jėgų. Vėliau pamatysime, kas turi nekromanto diplomą, o kas – akademijos magija.

– Net negalvok apie tai! – manyje sušuko Tayishka. – Jie mus nužudys! Nes mes nesame jų patvirtintų sąraše!

– Tu visiškas kvailys, ar ne? Tada nuveža mus ramiai baigti į mišką.

«Gal liksime vieni su juo ir susitarsime…» – vėl sumurmėjo ji.

– Kvaila!

– Bet ne tik jis reikalavo, kad ohalnikai mūsų neliestų! Ne tik tai!

Vargšas sugalvojo bet kokią potekstę, kad tik toliau tikėtųsi. gūžtelėjau pečiais. O jei tu teisus? Ši šviesiaplaukė padarė piktadario įspūdį: draugams pasakė, kad mane nužudys, o pats… kur, nežinau? Ir ar nebūtų geriau, jei mane nužudytų? Tuo tarpu jie kažkur stumdėsi, ant galvų užsidėjo dulkėtą maišą. Tęsiau vidinį dialogą:

– Taigi leisk jiems tave nužudyti. Tada tuoj grįšiu namo. Į intensyviosios terapijos skyrių.

– Jei negrįši?

– Jei grįšiu?

– Jei grįšiu su tavimi?

Argumentas. Turėjau tai gerai apgalvoti.

– Ir viskas yra geriau nei mirti…

– Geriau visai nemirti!

Atrodo, kad negalime dėl to susitarti. Žinoma, mano realybėje man taiškos nelabai reikia. Bet kaip aš galiu žinoti, kas atsitiks su manimi, mano mylimoji, kai ji pagaliau bus nužudyta?

Šnabždesys aplink mane liovėsi ir dabar manęs nebestumdė po kambarį. Atrodė, kad Elrikas paliko nevykėlius ir vedė mane toliau. Pradėjau suklupti, bet jis tvirtai parėmė mane už alkūnės, neleisdamas nukristi. Atrodo, jau bėgome per mišką – vis toliau nuo galimos pagalbos. Ir tai sukėlė paniką.

– Elrikas! – Aš skambinau. -Ar tu ketini pirma mane nužudyti ar išprievartauti?

Atsakydamas jis tik nusijuokė. Geras atsakymas, išsamus. Net Tayishka nustojo prieštarauti.

– Elrik, gal galime susitarti? – Pabandžiau dar kartą.

– Nekelk triukšmo, – atsakė jis ramiu balsu. – Aš neketinu tavęs nužudyti. Jei nepateksite į bėdą, yra keletas variantų.

– Galimybės? – Kažkodėl toks atsakymas mane sunerimo. – Kurį? Priešingu atveju aš vis dar galvoju, ar turėčiau mirti, ar ne.

Jis vėl nusijuokė. Tada jis norėjo paaiškinti:

– Parduok tau kur nors. Vis dar gyvas ir gražus. Ir tada subraižykite savo naująjį savininką apie Omsko sritį…

– Tomskas! Apygarda! – Negalėjau susilaikyti. – Į vergiją, ar ką?

– Na, priklausomai nuo sėkmės… Vergijoje – taip tau būtų geriausia. Išsivalykite puodus, iššluokite grindis, pamaloninkite savo šeimininką – viskas taip, kaip buvo prieš mirtį ir darytų.

– Man nepatiko! – sušuko ji, bet tuoj pat nutilo. Kaip man žinoti, kaip Taiška praleido ilgas žiemos naktis be mano priežiūros? Tačiau ji patvirtino, kad jai «tai nepatinka».

Galiausiai jis sustojo, apsuko mane ir atitraukė krepšį nuo veido. Mano rankos buvo surištos už nugaros – taip stipriai, kad skaudėjo. Tiesą sakant, aplinkui buvo miškas. Nors labai tamsu, negalite atskirti augalijos tipų, bet tai yra miškas ir miškas Afrikoje. O šioje supuvusioje vietoje – miškas. Elrikas pasilenkė, kad bent ką nors pamatytų mano išraiškoje.

– Nejaugi tu atsitiktinai ne mergelė? Tai būtų naudinga.

Galvoje išgirdau Tayishkos atsakymą: «Žinoma, ji mergelė! Kokios tos bjaurios prielaidos apie padorią merginą? Aš jai atsakiau kitaip: «Ar prisimeni mano Kostją? Taigi dar prieš sutikdamas jį, manęs jau nebebuvo mergelė.» Tayishka nervingai staugė ir nutilo. Vėl turėjau sėsti taksi už mus abu:

– Kas priklauso nuo mano atsakymo? Jūs taip pat įsakėte šiems bepročiams manęs neliesti!

Elrikas linktelėjo.

– Yra viena vieta. Nekromantas, labai senas ir gerbiamas, dirbau pas jį puse etato… tai liepė atvesti visas animacines mergeles. Tikriausiai jam tereikia merginos… tarnyboje.

– Labai įdomu. Labai tiesiai į priekį. Ypač įdomu, kokios paslaugos reikalauja tavo senolis, kad būtų mergelė?

– Kaip aš turėčiau žinoti? Galbūt dėl kokių nors eksperimentų. Ką tu turi prarasti? Ir taip aš užsidirbu pinigų, o tau malonus gyvenimas… tarnyboje.

Jei galėčiau ištiesti rankas, tai padaryčiau.

– Skamba taip viliojančiai! Ypač apie eksperimentus!

Elrikas nesuprato sarkazmo ir todėl buvo linksmas:

– Na, reikalas buvo išspręstas gražiai! Jeigu tu jam patinki, tai visi pasiliks savo pyragus.

Tayishka rėktelėjo ant manęs, aš negalėjau to suprasti: arba jai patiko šis variantas, arba ji nežinojo žodžio «eksperimentai» reikšmės. Aš galvoju laikytis savo pyragų, kaip siūloma. Kas suriša jaunai merginai rankas, bet neturi kojų? Ji spyrė antį tarp jo kojų, o kai jis aimanuodamas susilenkė per pusę, uždėjo tą pačią pėdą jam ant veido. Elrikas krito atbulai, o aš pasinaudojau momentu, kad įsiveržčiau į tamsią tankmę.

– Gakis tave suvalgys, kvaily! – sušvilpė jis paskui mane.

Bet aš bėgau ir bėgau. Ignoruodamas ir jo perspėjimą, ir Tayishkos cypimą. Taigi tegul ji leidžiasi eksperimentams, kai būsime apgyvendinti. O aš čia ramiai mirsiu ir gyvensiu be patirties širdžiai brangiame reanimacijos skyriuje.

Laimei, visada buvau aktyvus – taip pat ir sportavau. Nors ir nepateko į olimpinę komandą, ji vis tiek sugebėjo atsitraukti nuo nepasiruošusios persekiotojos. Ji sustojo tik tada, kai pradėjo nepakeliamai deginti plaučius. Ji prispaudė nugarą prie medžio ir nuslydo ant žemės. Nubrozdinimai, į kuriuos nekreipiau dėmesio bėgdama, dabar buvo visiškai jaučiami. Laimei, bent akys nepažeistos, turint galvoje, kad surištomis rankomis braidžiu po naktinį mišką, vos apšviestą mėnulio.

Kažkodėl Tayishka viduje verkė. Ji turėjo būti išsigandusi, kvaila.

– Neverk, Tanyukh! – guodėsi. – Atrodo, jų nebėra! Jei mūsų draugas neturi šuns uoslės, jis vargu ar jį ras.

«Ne dėl to aš verkiu», – sumurmėjo ji. «Dabar gaki mus praris – niekas nesužinos».

– Palauk, – nesupratau. – Ar norėjai eiti pas senuką eksperimentuoti, mano pamišusi mergele?

– Kodėl nenorėtum? Visada bus laikas mirti. O nekromantai gali būti labai malonūs…

Nerėkiau vien todėl, kad bijojau patraukti ne kartą juos minėjusių žmonių dėmesį. Šių būtybių dar neįsivaizdavau, bet jei jos yra nors kiek mažiau malonios nei kitos šio pasaulio būtybės, tai verčiau atidėti pristatymą. Ir Tayishka toliau aimanavo ir aimanavo:

– Kas dabar? Jei pasieksime rytą, kur eisime toliau? Atvyksime į sostinę begėdiškais marškiniais? Taip, aš mieliau čia mirsiu, nei išgyvenu tokią gėdą.

– Taigi mirti.

– Taigi aš mirsiu!

– Miršta!

– O, prisiminiau! Turiu meilužę… O jei pas ją ateisime, ar viską nuoširdžiai paaiškinsime? Oi!

– Ar tai tas pats idiotas, kuris tave pasodino ant žirgo?

– Na taip!

– Nežinau, kaip į tai atsakyti.

– Taigi eikime pas ją!

– Ar turite ypatingą nepadorumo formą, Tanjukai? Ji nužudė tave mažiau nei prieš dieną! O dabar atrodysime taip: «Sveika, ponia! Mes tokie bepročiai, kad net po mirties atėjome tarnauti tavo kvailumui! Ne, kodėl iškart apalpote?

– Ką turėtume daryti, Ol? – ji ėmė dar stipriau verkti.

– Išgyvenk, Tanyukh. Kai tik su tuo susitvarkysime, pradėsime ieškoti būdo, kaip išsiųsti mane namo tavęs nenužudydami.

– Taigi štai ko mums reikia, kad pamatytume nekromantą! – ji vėl susijaudino.

– Sakiau, kad pirmiausia išgyvenk. Ar tau sunku girdėti?

Ji neatsakė, taip pat gaudydama ošiančius garsus jos kryptimi. Kažkur labai toli trūkinėjo šakos ir garsas vis artėjo. Pašokau ant kojų, tikėdamasi, kad mus surado tik Elrikas – bandysiu dar kartą su juo susidoroti. Tačiau Taishka pačioje pradžioje nužudė viltį:

– Kabliukas! Tiksliai sakau – kabliukas!

– Kokia gaka? – Esu pasiruošęs užduoti šį ilgai užsitęsusį klausimą.

– Visada alkanas vaiduoklis! Labai greitas ir labai stiprus. Kabliuką galima atremti tik liepsnosvaidžiu. Ji mus praris, Ol…

Puikiai. Ir mano rankos taip pat surištos už nugaros. Gal bandys pabėgti? Tačiau «labai greito» apibrėžimas buvo painus. Ir tai teisinga. Garsas augo kaip viesulas – prieš kelias sekundes jis atskriejo iš toli, dabar buvo girdimas labai arti. Iš tikrųjų kaip lėktuvas, lekiantis per krūmus. Ir po kurio laiko pamačiau…

Padaras sustojo per tris žingsnius nuo manęs ir nusišypsojo. Ji tikrai nusišypsojo tikra žmogaus šypsena! Ir nieko, kas juda keturiomis, su staigiais šuoliais. Ir gerai, kad ant jos kūno nėra drabužių. Gaka buvo vyras! Iškreiptas su baisia grimasa, visiškai plikas, bet žmogiškas! Šis vaizdas pasirodė baisiausias, kokį aš kada nors mačiau. Pabaisa turi likti pabaisa! Ir tikrai nesišypsok…

Kai padaras pradėjo lėtai judėti į priekį, aš negalėjau to pakęsti. Patraukiau į šoną, net negalvodama, kad nepabėgsiu. Galbūt, atvirkščiai, aš jam tik sukelsiu jaudulį. Bet aš negalėjau nusiraminti. Už nugaros išgirdau šaltą riaumojimą. Pastebėjusi priekyje ugnį, ji nuskubėjo link jo. Ji peršoko per mėlyną šviesą, sustojo ir apsižvalgė, ar nėra žmonių. Pamačiusi Elriką, ji lengviau atsiduso. Jis neatrodė išsigandęs ar iškvėpęs. Jis netgi sunėrė rankas ant krūtinės, kad sustiprintų pasitikėjimą savimi. Ji apsidairė – pamačiusi ryškią juostelę, jai buvo lemta svirduliuoti. pauosčiau. Tada ji šliaužė kartu. Elrikas pakėlė ranką ir perkėlė ją per orą – tarsi pieštų pirštais – ir nusidriekė mėlynos ugnies ruožas. Jis priėjo prie manęs ir užbaigė ratą. Sprendžiant iš to, kad gaka nustojo šypsotis ir dabar nervingai šokinėja, šios kliūties jai nepavyko įveikti.

– Kaip tu mane radai? – Man trūko kvapo.

– Studijuoju magu, baigiu klasę. Laikykite, kad šiuo atžvilgiu jums labai pasisekė.

Vieno žvilgsnio į padarą pakako, kad dingtų noras būti sarkastišku. Ir aš nebijojau mirties – atvirkščiai, net tikėjausi, kad ji mane išmuš iš bėdos. Tačiau kai mirtis – ir net su žmogiška šypsena – labai arti, tada apie mirties naudą galvoti neįmanoma. Ir aš nelabai noriu būti… praryta. Tai visiškai neteisinga mirtis.

– Ar gali jį nužudyti, Elrik?

Jis taip pat atsigręžė į padarą ir gūžtelėjo pečiais.

– Tikrai galiu tave įskaudinti. Ji labai bijo šio gaisro. Bet kol jis rėks, kiti bėgs.

– Ką tada turėtume daryti?

– Nieko. Ramiai miegam iki ryto. Ji arba visiškai išnyks, arba taps silpnesnė dienos šviesoje – tada aš lengvai su ja susitvarkysiu. Ir tada einame pas nekromantą.

– Ne!

– A-ah… Na tada aš išeisiu ryte ir paliksiu tave čia. Ar galite susidoroti su silpnu kabliu?

Buvau kupina pykčio:

– Atrišk man rankas!

– Taigi, ar manai, kad tai padės? – vėl nusijuokė. Koks jis – kad ir kas benutiktų, vis juokiasi?

Šį kartą nerūpestingai pažvelgiau į atidengusius padaro dantis:

– Atrišk rankas, nes skauda. Ir gali atsirasti kraujo stagnacija. Nuvežti mane pas savo nekromantą amputuotomis rankomis?

Jis netikėdamas suraukė antakius:

– Vadinasi, sutinkate?

– Vadinasi, nepalikai man kito pasirinkimo.

Elrikas patenkintas linktelėjo galva, ištraukė iš bagažinės mažą ašmenį ir nukirpo virves. Trindamas sustingusius delnus atsisėdau ant žemės:

– Na ir kas dabar?

– Dabar miegok, nepažįstamasis. Miegoti. Kablys į ratą nepateks, o ugnis neleis jam sušalti.

Jis iškart atsigulė ant žemės, pasikišo ranką po galva ir po kelių minučių pradėjo knarkti. Stengiausi nekreipti dėmesio į staugiančią būtybę vos už dviejų žingsnių ir taip pat atsiguliau. Šalta ir nejauku, bet vargu ar čia mirtinai sušalsi. Ji užsimerkė. Atrodė, kad Taishka ką tik pasirodė – ji vis dar tyliai sėdėjo:

– Ačiū, Ol! Na, tai mus abu išgelbėjo… Nekromantas padės! Ir jei jis pasirodys esąs piktas, tada mes mirsime ramia sąžine.

– Tu išprotėjai? Aš pasakiau šiam niekšui daug nesąmonių. Jis mus išves iš čia, tada vėl pabėgsime.

– Tu esi išprotėjęs!

– Užsičiaupk! Žinai, Tanjukh, tu per daug kalbi apie tai, kas esi!

«Aš tiesiog noriu gyventi…» mano kambario draugė atsiduso ir vėl sušnibždėjo.

Atsakydama tik sukandu dantis. Taip turi būti… ne! Ar jie negalėtų manęs perkelti pas kokį siaubingą karį? Vis tiek būčiau vienišas, bet bent jau nebūtų taip nepatogu jį vadinti partneriu.

* * *

Kai tik užmigau, atsimerkiau. Aplink tylus pypsėjimas, duslūs balsai iš koridoriaus. Pats gražiausias, mieliausias mano sielos atgimimas! Bet šį kartą nenorėjau cypioti iš džiaugsmo. Tačiau ji negalėjo atsispirti ir mostelėjo į vidų apsižiūrėjusiai slaugei. Ji iškart dingo ir po minutės grįžo su Dmitrijumi Aleksandrovičiumi. Kaip ir pirmą kartą, jis pirmiausia pažvelgė į visus pypsinčius monitorius, o paskui į mano veidą. Jis kalbėjo dar rimčiau nei anksčiau:

– Blogos žinios, Olga. Vėl koma, o balai nepasikeitė. Daugiau nei tris valandas. Ir aš vis dar nežinau priežasties. Panašu, kad tau teks kurį laiką pabūti mano kompanijoje.

Nusišypsojau jam – plačiai ir nuoširdžiai. Jis tikriausiai nustebo ir atsisėdo ant šalia esančios kėdės. Jis šiek tiek nusilenkė:

«Olga, tau reikia kažką suprasti», – staiga prie tavęs priėjo reanimatologė. «Ryte pasitarsime ir tikrai rasime priežastį». Bet aš jau aptariau tavo atvejį su keliais kolegomis – ir visiškai niekas nesupranta, kas tau darosi.

– O kas čia blogo, Dmitrijau Aleksandrovičiau?

Jis atsiduso.

– Žinote, yra toks dalykas – medicininė intuicija. Ji man šaukia, kad tau viskas gerai. Žiūriu į tave ir negaliu savęs įtikinti, kad tu serga. Tokių žydinčių veidų šiame kambaryje dar nemačiau», – liūdnai nusišypsojo jis. – Ir dar yra sąvoka – medicininė klaida. Galbūt niekada nieko nerasime, bet turi būti priežastis…

Man pavyko susidaryti kitokią nuomonę apie viską, kas vyksta:

– Dmitrijus Aleksandrovičius! Aš tau kai ką pasakysiu, tik nesijuok! Tiesiog užmiegu – ir tą akimirką pabundu kažkur kitur. O kai ten užmiegu, čia ir pabundu. Ir mano galvoje yra šis mažas kūdikis, kuris be galo šnekučiuojasi.

– Nesuprantu, kur tu pabundi?

«Kitoje vietoje… Su… kabliukais…» garsiai nuskambėjo net juokingiau, nei maniau.

Gydytojas skubiai atsistojo ir vėl pažvelgė į pypsintį aparatą:

– Ryte pakartosime kompiuterinę tomografiją. Pirmajame vaizde auglys galėjo būti praleistas. Tik neišsigąskite, jei stadija ankstyva, vadinasi, ji visai pagydoma.

– Smegenų auglys? – Neketinau panikuoti, tik patikslinau.

– Regos ir klausos haliucinacijos kartu su nepaaiškinamomis komomis… Net nebežinau, ką galvoti. Bet dar kartą patikrinkime.

Kokia tikimybė, kad jis teisus? Man nieko neatsitiko – ar visa tai tik projekcija, kad mano smegenis suėdė vėžys? Jei turėčiau rinktis, verčiau būčiau kitame pasaulyje su nekromantais ir gakomis. Žinoma, neilgam.

– Dmitrijus Aleksandrovičius, – sušukau, kai gydytojas jau buvo išėjęs iš kambario. – Ar gali duoti man ką nors, kad nemiegučiau? Aš niekada nemiegojau!

Jis tik linktelėjo galva. Bet kiek vėliau pagaliau išprašiau slaugytojos suplyšusios knygos ir buvau pasiryžęs kuo ilgiau ištverti.

* * *

Arčiau ryto akys užsimerkė pačios.

– Tanyukh! – sušukau mintyse, kad bent pokalbiu save pralinksminčiau. Tačiau mano mergina neatsakė. – Tanya, kur tu?

Ir vėl tyla. Ar tikrai išgaravo? Bet ji turėjo būti su manimi prieš porą valandų. Perskaičiau dar kelis puslapius, pažiūrėjau į lubas, supratau, kad labai greitai pasiduosiu ir vėl skambinau – šį kartą garsiau ir griežčiau:

– Tanya!

– Na? – sumurmėjau nusivylusi.

Patyriau nusivylimo bangą, bet bandžiau mąstyti be atviro susierzinimo:

– Kur sėklos?

– Aš čia buvau. Aš miegojau.

– Miega?!

Kažkodėl šis faktas mane labai supykdė. Kol aš čia imu repą visiems, miega švarios sielos parazitai?

«Aš miegojau», – šį kartą jos balsas skambėjo patenkintas. – Nemanau, kad ankstesniame gyvenime tiek miegojau tiek, kiek dabar.

Mano pasipiktinimas neturėjo ribų:

– Oho! Ką, pasirodo, aš visai neturėčiau miegoti?

– Neprisiek, Ol, – susitaikomai sušnibždėjo Taiiška. – Gal užmigsiu už mus abu. O gal jau laikas pailsėti judant… Na, pripažink – visada pabundi laimingas.

Kas tiesa, tas tiesa. Jau supratau, kad nors ir išsekęs, vos užmigęs ir pabudęs jų siaubingame pasaulyje, jaučiuosi kitaip – tarsi iš tikrųjų būčiau miegojęs aštuonias valandas. Ir vis dėlto dabartinis užduočių paskirstymas man nepasiteisino, todėl nusprendžiau įpilti žibalo į ugnį:

– O jūs net nepabudote, kai įėjo Dmitrijus Aleksandrovičius?

– Dmitrijus Aleksandrovičius… – ištraukė Taiška. Vien iš jos tono tapo aišku, kad pataikiau į reikiamą vietą – mano kambario draugei gydytoja labai patiko.

– Na taip. Jis mane pakvietė į pasimatymą… Taip ir pasakė, padarysim ryte MRT ir eikime į pasimatymą.

– Pasimatyme? – rėkė ji manyje ir tarsi suplojo rankomis.

Kaip naivu! Ir net į galvą neateina, kad esame reanimacijoje, o nuo pirmo pasimatymo su bet kuo mane gali atskirti visas auglys… Bet po to jau mėgavausi pašaipomis:

– Taip. Karietoje sako: paimsiu ir pakelsiu. Ir aš jam pasakiau: ką tu kalbi, Dmitrijau Aleksandrovičiau, aš ne tas tipas, kuris antrą susitikimo dieną sėstų į vežimą…

– Oi, – nusivylė Tayishka. – Bet tam tikra prasme, žinoma, tu teisus… Nors aišku, kad tai kilnus ir padorus žmogus. Iš gerųjų nekromantų.

Įdomu, kodėl ji tai pamatė? Su juo visą laiką apsikeitėme keliomis frazėmis. Jis gali būti ne mandagus arba, priešingai, gali būti mandagiausias vyras ir daugiavaikės šeimos tėvas. Tačiau mano naivaus kvailo proto veikimas taip plačiai nepasiteisino. Aš tiesiog susijaudinau:

«Ir jis taip supyko dėl mano atsisakymo: jo akys spindėjo aistra, prakaitas ant kaktos…

– Momentinė aistra? – Netikėjau, bet ji apsidžiaugė bet kuriuo atveju.

– Aistra, aistra… Prieina prie mano lovos ir sako: «Tu būsi mano, brangioji Olga! Su valia ar be!

– Oho… Ten miega moteris. Ar jis tikrai tai pasakė nepažįstamo žmogaus akivaizdoje?

– Taip, ji yra komos būsenos. Pagalvokite, kad kitame pasaulyje… Taigi, jis išeina žvelgdamas savo rudomis akimis – aš sušlapau vien pažiūrėjus į jį…

– Kalbėti apie?

– Na… Man patiko jo išvaizda. O jis nusimeta paklodę, nuplėšia man drabužius ir sukrauna ant manęs. Iš pradžių dar rėkiau ir priešinausi, bet jis mane nutildė bučiniu. Ir tada aš nustojau priešintis. Ji nusimetė kojas per pečius ir taip aimanavo, kad seselės įbėgo į kambarį, paraudo ir tuoj išbėgo… Bet žinai ką, Tanyuha, mūsų nuostabusis nekromantas ten nebaigė! Ir jis tai užbaigė už mane…

– Liaukis! – staiga supyko Tajiška. – Užteks!

– Ko užtenka? Man neįdomu pasakoti?

– Ar įmanomas toks nepadorumas?.. Tarsi… Kol aš miegojau, tu buvai čia… aimanavo?

– Aš vis dar dejuoju! Jis pažadėjo grįžti magnetinio rezonanso tomografijai – dar kartą padarysime, sako, tik apversk mane…

– Užteks!

Ji buvo tokia pikta, kad net negirdėjo, kaip aš juokiuosi. O aš jau juokiausi garsiai, nors bandžiau ranka užsidengti burną, kad seselės tikrai neišgirstų ir neiškviestų psichiatro. Dėl tam tikrų priežasčių Taishka visiškai prarado savo ribas:

– Tai… kaip? Visiškai negarbinga… o tu… kaip kokia kurtizanė?

– Kurtizanė? – nustojau juoktis. «Jie tikrai tave išvarė čia, kol tu miegojai!

– Lengvagalvė kurtizanė!

– Tu, Tanjukh, rinkis žodžius…

– Kaip kitaip žiūrėti į tokius dalykus?

– Tu tiesiog piktas, kad jie tavęs nepažadino.

– Miško baltosios dvasios! Tada būčiau visiškai sudegęs iš gėdos! O jei kūdikį nešiosime su jumis? Aš apie tai negalvoju, lengvai… Olya?

Galėjau sustoti ir pripažinti, kad meluoju. Bet tai viršijo mano humoro jausmą:

– Nenešiosime, Tanyukha, iškvėpk. Mes… apsisaugojome gumos magija.

– Kaip?

– Gumos magija. Jie traukia jį ant varpos. O varpa, jei nežinai, tai penis, na… vyro lytinis organas, kuris auga tarp vaikino kojų.

– O, – pertraukė ji vos supratusi ir tuoj pat nutilo.

Galbūt ji ten apalpo. Tačiau linksmybės truko neilgai: po kokių dešimties minučių vėl norėjosi miego. Aušra jau buvo už lango. Dar pusvalandis ir prasidės nauji tyrimai bei diagnostika. Bet nemanau, kad ištversiu pusvalandį…

– Tan… Tan, tu vėl miegi? Pasikalbėk su manimi arba aš užmigsiu.

– Nemiegok. Stengiuosi tave suprasti ir priimti be sprendimo.

– Taip, aš juokauju. Dabar galite teisti.

– Ko tu juokauji? Dėl piktų santykių su gražia nekromanta?

– Na taip.

Ji lengviau atsiduso ir net pradėjo kikenti. Bet dabar net tai nepadėjo. Ir tada ji pasakė:

– Klausyk, Ol, ką aš turiu galvoje – kai Elrikas pabus ir pamatys mano kūną, jis nuspręs, kad vėl mirė.

– Ir ką?

– Ir jis mane ten paliks, kad mane prarytų. Jis nesiims su savimi.

Kažkodėl tokia mintis man neatėjo į galvą. Tikriausiai man nerūpėjo, kas ten atsitiko, kol buvau čia. Tačiau nenuostabu, kad Tayishka dėl to labai jaudinosi. Taip, ir aš jaučiausi nesmagiai – juk jei mus ten suvalgys, tai ji liks manyje amžiams… Aš, žinoma, jau beveik pripratau, bet jei ji bet kokiu atveju pradės man dėstyti… Kas ar mūsų abiejų laukia įdomus gyvenimas?

Priėmusi sprendimą ir negalvojusi apie jo aptarimą, užsimerkiau. Kol kas neturiu kito pasirinkimo, kaip išgelbėti juos abu dviejuose pasauliuose. Taigi rasime problemos sprendimą ir išsiskirsime, kai galėsiu palikti Tayishką jos kūne, tada galėsiu atsikratyti atsakomybės.

3 skyrius

Elrikas gulėjo šalia jo ir žiūrėjo į giedrą dangų. Kai tik pajudėjau, jis lėtai pasuko galvą mano kryptimi:

– Žinojau, kad vėl prisikelsi… Ji buvo mirusi. Ar aš negaliu atskirti mirusiųjų nuo gyvųjų?

– Tau taip pat LABAS RYTAS.

Išsitiesiau ir pakėliau galvą. Netoliese sukosi Gakka: padaras šnibždėjo ir su tokiu ilgesiu žiūrėjo į mūsų pusę, tarsi tikėdamasis, kad iš gailesčio jam išeisime ir leisimės suėsti. Ji judėjo, kaip ir naktį, keturiomis, bet dabar atšoko su matomu svoriu. Arba ji tapo vangus nuo alkio, arba Elrikas vakar pasakė tiesą: dienos šviesa susilpnina humanoidinį monstrą. Dabar jos bjaurus kūnas nebeatrodė toks bauginantis; Galbūt man pavyktų pabėgti nuo tokios būtybės. Taigi aš žiovavau ir vėl pažvelgiau į savo nemalonų kompanioną:

– Iš kur jie atvyko? Jie yra tavo.

Jis vėl pažvelgė į dangų ir aiškiai neskubėjo grįžti prie reikalo.

«Mane labiau domina, kodėl tu prisikėlei ar mirė…

– Aš nežinau. Bet galiu daryti išvadą, kad dėl šios priežasties nesu tinkamas eksperimentams. O vergijoje man bus mažai naudos: kuriam šeimininkui patiks, kad išvalysiu ir išvalysiu puodą, o paskui numirsiu? Ji buvo prikelta, bet puodelis pats nenusivalė.

«Ir tai tiesa…» atrodė, kad jis pagalvojo sau. Tiesiog galvojau, kur būtų pelningiau mane parduoti, taigi negerai.

Turėjau rekomenduoti:

– Matau vieną išeitį – ugnį iš visų keturių pusių.

Jis susikaupė, pažiūrėjo, bet tada linktelėjo:

– Ne visai. Galbūt nekromantui gali būti įdomu eksperimentuoti su tokiais egzemplioriais! O dar geriau: visai jam apie tai nesakyk…

– Na, tu teisingai supratai! Gerai, bičiuli, nužudyk šį padarą ir eikime eksperimentuoti ir pasiduoti. Čia nuobodu.

Nors melavau be sąžinės graužaties, Elrikas į šį akivaizdumą nekreipė dėmesio. Jis išsitiesė, tada atsikėlė ant alkūnės ir mąsliai pažvelgė į padarą:

«Gakiai yra ypatingas demonų tipas. Ir jie turi tik vieną tikslą – valgyti. Galima sakyti, miško sargai. Tačiau skirtingai nei asurai ar youki, gaki neturi savo kūno, todėl gyvena žmonėse: vaikai, ligoniai, bepročiai, kurie neturi stabilios sąmonės.Na lavonuose.Bet jie gali tik kraujuje įsikibti į magiją. Kuo daugiau magijos tuo stipresnė gaka. O raganos turi didžiausią magijos koncentraciją, todėl jos yra iš karto sudeginama po mirties, kad ir kas atsitiktų.Gakis, kaip ir visi demonai, ateina iš kito pasaulio.Ir jokie burtai negali to sustabdyti.

Nors nustebau, kad Elricas pasivargino išsamiai atsakyti į mano klausimą, tačiau neskubėjau džiaugtis:

– Bet jūs taip pat esate magas, tai yra, rizikuojate!

Vėl nusijuokė – matyt, imuninę sistemą stiprina juokas, kitaip nepaaiškinsi, kodėl jis nuolat juokiasi:

– Aš jau gana senas, ir, kaip matote, nesu pats silpniausias.

Norėčiau su tuo ginčytis, bet buvo ir svarbesnių klausimų:

– Gerai, protingas vaikinas su magija kraujyje, demono šlapimu, ir eime iš čia. Ji sulėtėjo tiesiai prieš mūsų akis.

– Lėčiau, – sutiko jis. – Bet dantys tokie pat aštrūs. Žinoma, galiu jį nužudyti, bet pirmiausia man reikia garantijos. Prisiekiu, kad nebandysi bėgti.

– Prisiekiu! – lengvai atsakiau. Tiesą sakant, tai ne pionieriaus priesaika, o tiesiog išlikimo vardas.

Elrikas dabar žiūrėjo man tiesiai į akis.

– Ne, ne taip. Pakartokite: «Prisiekiu, kad nepaliksiu tavęs dešimt žingsnių».

Gūžtelėjau pečiais ir kartojau tai žodis po žodžio. Bet jis nepaleido:

– «Prisiekiu, kad paklusiu tau, kol perduosite mane naujajam šeimininkui».

Būtent šiuo metu mano intuicija pradėjo nerimauti pulsuoti kažkur pilvo duobėje, bet vis tiek ištariau žodžius. Elrikas brūkštelėjo pirštais man į nosį ir lengvai pašoko ant kojų. Mergina manyje tyliai klausėsi mūsų pokalbio ir tiesiog pritarė mano sprendimams.

Elrikas mostelėjo ranka ir visą naktį aplink ratą degusi mėlyna ugnis akimirksniu dingo. Padaras, lyg tik laukdamas signalo, iškart puolė į priekį – nors jo judesiai buvo lėti, lyginant su vakarykšte, vis tiek judėjo neblogu greičiu. Gakka šoktelėjo aukštai, taikydamasis stipriausio priešo, bet Elrikas, atrodė, pagriebė saują oro, sviedė į ją. Tos pačios ugnies čiurkšlė trenkėsi į būtybės gerklę, todėl ji pirmiausia rėkė, o tada apsisuko įpusėjus skrydžiui ir nukrito ant žemės. Jis plazdėjo dar kelias sekundes, o paskui nusileido. Neblogai! Tačiau iš skerdienos pradėjo kilti balkšvi, gyvi garai. Sustingau iš siaubo, bet Elrikas, priėjęs arčiau, ta pačia melsva ugnimi nuplovė miglą, kol visiškai išnyko. Taigi, kiek supratau, buvo sunaikintas pats demonas, ne tik jo kiautas.

– Oho! – Nuoširdžiai prisipažįstu. – Aš irgi noriu!

Elrikas pažvelgė į mane ir vėl švelniai nusijuokė.

«Tu neturi magijos, todėl ji nešviečia». Tokie kaip jūs turi gimti turtingose šeimose arba gimti apskritai.

– Kokia gražuolė, – tariau įsižeidusi. – Beje, ar nebandėte išvaryti tų pačių demonų?

– Ką reiškia išvaryti? – nesuprato jis.

– Egzorcizmas. Kaip kitaip? – blykstelėjo mano erudicija.

Tačiau Elricas tik šiek tiek kilstelėjo antakį atsakydamas ir atsiprašymu atrėžė:

– Nesivelkite, beraščiai, į jums nesuprantamą temą!

Vėl įsižeidžiau, bet tingėjau ginčytis. Pažiūrėkime, kuris iš mūsų čia neraštingas.

Kurį laiką vaikščiojome per tankmę, tada pasukome takeliu. Skuduriniai batai ant kojų buvo gana nuvalkioti, ypač po vakarykščių nuotykių. Ir dabar marškiniai nebeatrodė dideli ir jaukūs. O mes ėjome ir vaikščiojome. Apsidairiau, kad nepraleisčiau tinkamo momento. Elrikas ėjo priekyje, aš šiek tiek atsilikau. Jis net neatsigręžė. Ir tada, negaisdamas laiko, pasitraukiau į šalį. Žinoma, vis dar nepamiršau, kad kaip ir vakar jis mane suras. Bet tai nereiškia, kad neverta bandyti! Jei rasiu, vėl pabėgsiu. Tada vėl ir vėl. Kol jam nuobodu.

Tačiau nubėgęs vos kelis žingsnius staiga sustingau vietoje. Lyg oras priekyje yra lanksti guma: nėra į ką pataikyti, bet judėti į priekį darosi vis sunkiau, užstrigsi. Bet aš sukandau dantis ir bandžiau prasiveržti pro nematomus spąstus.

– Ką tu darai? – ramiai paklausė Tadžiška.

– Aš bėgu! – pareiškė akivaizdu.

– Kur tu bėgsi? Prisiekei burtininkui, kad nepabėgsi.

Jos švelnus balsas kartu su klampia erdve viską padarė aišku. Priesaika! Tai nebuvo tik žodžiai ir ne paprastas spragtelėjimas prieš nosį! Šis kirminas mane taip pririšo prie jo! Tayishka buvo pilna pykčio iki keiksmažodžių: kodėl ši gyvatė neįspėjo?! Ar tu atsisėdai ir žiūrėjai, kaip aš užsidedu virves? Bet pyktis akimirksniu peraugo į baimę… Už ką aš pasirašiau?! Ir dar viena pykčio banga apėmė bevardę, beprasmę, kvailą Taišką, kuri visiškai nieko nedaro, kad mus abu išgelbėtų!

Ji staugė pražūčiai – labai tyliai ir tik todėl, kad to reikėjo kenčiančiai nervų sistemai. Tada ji atsigręžė. Elrikas stovėjo ant tako, sukryžiavęs rankas ant krūtinės, tyliai laukdamas, kol man išauš visi mano bandymai. Jis net nesijuokė! Padėtis, į kurią patekau, buvo tokia juokinga, kad sukėlė jam sumaištį, o ne linksmybę! Velnias…

* * *

Aš tarsi išjudinau kojas, grįždama į kelią. Aš visai nesu įpratęs atsidurti tokioje situacijoje, kai neturiu jokios nuomonės. Tayishka visiškai kankino:

– Gerai, Ol, gerai. Šiek tiek aptarnaukime nekromantą, tada jis padės mums abiem. Kodėl nepadėjus geros paslaugos? Jis nusiųs tave į tavo mėgstamą intensyviosios terapijos skyrių, bet mane paliks čia. O jei nekromantas bus malonus, tai aš liksiu su juo, dirbsiu daugiau nei bet kas kitas atsidėkodamas…

– O kaip Dmitrijus Aleksandrovičius? – piktai paklausiau. – Tikrai nenorite vėl jo matyti kaip atsisveikinimą?

Ji pavargusi atsiduso. Ne, pažiūrėkite į ją: ji sugalvojo sau meilužį, o dabar liūdi. O tai, kad šiuo metu ji ir aš esame vežami ten, kur niekas nežino, kur mus veda, yra nesąmonė, neverta jos emocinių išgyvenimų.

Tolumoje driekėsi miesto sienos. Sostinė, kaip aš pats supratau ir kaip patvirtino Taiška, iš tokio atstumo primena viduramžių Europos miestelį. Nekromagų, vagių princesių ir kitų piktųjų dvasių akademija buvo tolumoje, visai už miško, kurį pravažiavome. Bet mes nevažiavome į miestą – Elrikas sankryžoje pasuko į dešinę. Nenorėjau klausinėti, bet artėjant prie tikslo pradėjau nerimauti.

Nekromanto namas, tiksliau, jo dvaras, nebuvo panašus į šiurpią viduramžių pilį. Ir būtent to pasąmoningai buvo tikimasi. Nieko tokio. Ganėtinai gražus iš tolo, poros aukštų pastatas, pastatytas žemumoje, buvo didžiulis ir visai negąsdinantis. O prieš jį esantis žydinčių obelų sodas nepadėjo apsunkinti situacijos. Vienintelis dalykas, kuris mane trikdė, buvo aukšta tvora. Kuo arčiau, tuo labiau ji slėpėsi, o be žydinčių obelų ir gana maloniai atrodančių dvarų liko tik be galo aukšta tvora. Kodėl, galima paklausti, aptverti namą tokia apsauga, jei nėra ko slėpti? Ir jei tai nėra būdas užkirsti kelią neatsargiam liokajui ar atsitiktiniam svečiui. Šios mintys negalėjo nesijaudinti, o būsimas susitikimas dar nežadėjo nieko linksmo.

Prie vartų stovėjo sargybiniai – du vyrai, atpažinę Elricą ir abejingai jam pamojavę ranka. Žinoma, niekšas nemelavo, bent jau apie tai, kad čia dirbo ne visą darbo dieną. Girgždėdami prasivėrė vartai ir mus įleido. Nuleidusi galvą skubėjau pasivyti Elricą ir stengiausi nekreipti dėmesio į žvilgsnius. Tačiau mano išvaizda publikai paliko teisę bent jau nustebti.

Ir dar vienas netikėtumas: šen bei ten buvo žmonių viduje. Vieni dirbo sode, kiti šlavė takus. Bent jau man tai suteikė vilties, kad žiaurumai čia nevyksta nuolat. Ar neįmanoma išmokyti tiek daug žmonių tyliai stebėti žiaurumus? Arba aš tik guodžiau save ta mintimi. Tayishka, kuri ilgai tylėjo, staiga sušnibždėjo:

– Bijau, Ol… Nesuprantu, kodėl taip bijau…

– Taip. Laiku – man jos nebuvo gaila. – Net keista, kad tu išsigandai dabar, o ne po to, kai tau buvo nupjautas trečias mėsos gabalas.

– Bet nekromantai gali būti malonūs, ar ne? – Ji manęs neguodė, guodė save.

– Lažinuosi, kad yra. Štai kodėl jie vadinami nekromantais, kurie išvertus iš senovės graikų kalbos reiškia «geranoriškas filantropas».

– Kas yra malonus?

– Turėtum užčiaupti Tanjuką. Su jūsų pagalba įveikėme šią netvarką.

Elrikas sugriebė mane už rankos ir patraukė į priekį. Namuose, kur iš pradžių buvo didžiulė ir jauki svetainė, po to kažkokiame prieškambaryje – jau tamsesnis, kitas prieškambaris, po posūkio, dar vienas, galiausiai įstūmė į prieškambarį. Taip pat didžiulis, bet tai neturi nieko bendra su pirmojo kambario komfortu. Aplink pilkos akmens sienos, akmeninis stalas ir akmeninės kėdės. Ir ne sielos. Kai apsidairiau, už manęs suskambo durys. Staigiai pasisukau ir už manęs stovi besišypsantis Elrikas.

«Tai malonė, kurios manęs paprašė mano pusbrolis ponas Sciacca».

– Matau. Puiku, Elrik. Aš laukiau tavęs, Tayishka. Laikas grąžinti skolas.

Ir vos prieš sekundę nebuvo nė vieno, iš kur dabar skambėjo balsas. Bet aš nepasisukau – sustingau. Mūsų bendra sąmonė su Tayishka iškart sukūrė vaizdą. Dmitrijus Aleksandrovičius, labai panašus į nekromantą nuo vaikystės… Nekromantas, kuris prieš daugiau nei dvidešimt metų užregistravo Taišką kaip skolininką… Ir tas balsas, per daug panašus į Dmitrijaus Aleksandrovičiaus balsą… Aš tiksliai žinojau, kieno veidą, ką pamatyčiau apsisukęs. Ir man nerūpi, kad Elrikas apibūdino kažkokį senuką. Iš kur man žinoti, kaip jie čia išlaiko jaunystę?

Bet kol jie kalbasi, laikas susivokti.

– Kiek aš tau skolingas už šią paslaugą, Elrik?

«Trys šimtai monetų, pone Sciacca, kaip sutarta», – dar plačiau nusišypsojo mano pagrobėjas.

«Sutarėme, kad prižiūrėsite savo pusbrolį ir būtinai būsite šalia, kai jam reikės pagalbos. Sutarėme, kad nedelsdami pranešite man apie suteiktas paslaugas ir nesvarstysite kitų variantų. Ir mes nesutarėme, kad savo radinį nešite per mišką.

Galbūt nekromantas mokėjo skaityti mintis arba tiesiog gerai pažinojo Elriką, nes taip tiksliai atspėjo. Bet vaikinas akimirką tik pažvelgė į mano šakos sužalotą veidą ir gūžtelėjo pečiais:

– Pasvėriau variantus, kad tik nereikėtų pačios merginos. Niekada nežinai! Ir mes taip pat bėgome per mišką prieš mano valią. Paklauskite apie tai savo mergelės, pone.

«Tayishka negalėjo nuo manęs pabėgti». Visas jos likimas buvo suplanuotas taip, kad ji čia atsidurs. Aš siunčiau tave tik tam, kad suvaldyčiau ir paspartinčiau tai, kas neišvengiama.

Dmitrijus Aleksandrovičius, jei juos palyginsite, žodžius ištarė ne taip ištemptai. Jis nepridėjo viskozinio aksomo savo balsui – jis tiesiog pasakė žodžius. Nekromantas turėjo savo kalbėjimo būdą, bet balsas buvo toks pat. Jei šie du yra skirtingos asmenybės, kaip Tayishka ir aš, galiu sulaukti labai nemalonių staigmenų.

– Bet ji bandė! – atkakliai pakartojo Elrikas ir akivaizdžiai susirūpino. – Prisiekiu ant pirmojo antkapio! Ji mane trenkė… ir taip skubėjo… kažkaip ją radau! Ir išgelbėjo mane nuo gaki!

Ar aš neturėčiau žinoti, kad šį kartą jis sakė tiesą? Tačiau nekromantas, matyt, buvo įsitikinęs kažkokia savo versija: Tayishka, ant begalinio dėkingumo sparnų, buvo priverstas skristi į jo glėbį. Ir skristų, jei netrukdyčiau. Taigi tam tikra prasme jis neklydo. Elrikas išbalo.

– Pone Sciacca! Vykdžiau tavo nurodymus su visu uolumu, kokį tik galėjau, prisiekiu…

«Užteks», – net balso nepakėlė pašnekovas. – Kiek paėmėte iš tų neišmanėlių, kurie jį prikėlė?

Oho, atrodo, kad naujienos čia greitai sklinda. Paaiškėjo, kad pseudo-Dmitrijus Aleksandrovičius jau žinojo apie viską, kas nutiko. O gal net tyčia atsiuntė Elricą, tikrai žinodamas, kad piktadariai ateis pagalbos? Jei taip… oi, šaltkrėtis.

Elrikas vis dar buvo greitas. Akimirką mintyse paskaičiavau ir sugalvojau:

– Man tiks du šimtai monetų, pone Sciacca.

– Ir vėl gerai. Dabar eik.

Elrikas atsiduso iš palengvėjimo, bet aš panikavau. Teisingai, tiesiog viską galima išmokti lyginant! Dabar jis man atrodė bent kiek pažįstamas. Taip, nemalonus ir nepatikimas, bet žmogus, kurį pažįstu nuo vakar! Neturėjau proto jėgų leisti sau tokią prabangą. Taigi ji impulsyviai sugriebė jo alkūnę:

– Žmonės!

Jis vėl pažvelgė man per petį, tada į mane. Jis uždėjo ranką man ant pirštų ir, sugriebęs juos, ištraukė iš rankovės. Išspausta:

– Atsijunkite, Olga Sergejevna. Dabar eik pats.

Ir jis vos nenubėgo prie išėjimo, galiausiai užtrenkdamas duris. O apie mano nesibaigiančius elektros energijos tiekimo sutrikimus jis kliento nepranešė. Taigi jis puola atsiimti atlygį ir sutvarkyti kojas.

Įkvėptas. Ji iškvėpė. Ji lėtai apsisuko. Ji išplėtė akis, bet nieko nesakė.

– Sveika, Taiška.

Neatsakė. Kažkas čia negerai. Iš pradžių pati išsiaiškinsiu, o tik paskui ją pataisysiu – ar aš Taiška, ar ne tik Taiška. Priešais mane stovėjo žmogus, neturintis nieko bendro su Dmitrijumi Aleksandrovičiumi. Storas, pritūpęs senukas, galva žemesnė už mane, visiškai plikas. O veidas… veidas atrodė kaip bjauri neandertaliečio karikatūra. Amžius sunku pasakyti: gal penkiasdešimt ar daugiau, bet be raukšlių. Bet yra bjauri šypsena. Nelaukdamas mano reakcijos, jis žengė žingsnį į priekį. Aš krūptelėjau, bet neatsitraukiau.

– Žinoma, tu manęs neprisimeni. Vaikystėje sirgote…

Atrodo, kad jis kalbėjo tą patį, ką aš jau žinojau. Bet tuo metu aš klausiausi nustebusios Tayishkos:

– Tai ne jis! Ne jis!

Nenuleidau nuo jo akių. Ji užtikrintai jai atsakė:

– Jis, Tanai. Pažiūrėkite atidžiau ir klausykite. Aš nesuprantu, kas vyksta, bet tai turi būti jis.

Jo tamsiai rudos akys buvo vienintelis jo aspektas, kurį galima pavadinti gražia. Ir tai buvo visiškai tos pačios akys, kurias mačiau reanimatologe. Pati Tayishka pašiurpo tai pastebėjusi ir nutilo. Vėl turėsite pasiimti repą vienam:

– Pone Sciacca, – tikiuosi, teisingai prisiminiau jo vardą, bet jis manęs nepataisė, todėl tęsiau: – Kokia tikimybė, kad ta pati vaikystės liga mane užklupo jūsų malone?

Vyras suraukė antakį. Atrodė, kad jo šypsena tapo kiek kitokia – vietoj karikatūriškos paniekos lašelis nuostabos. Ir žiūrėkite šiek tiek atidžiau:

– Įsivaizdavau tave visiškai kitokią.

– Įsivaizduoju, kad ir tu kitokia, – pasakiau to neprarasdama. – Bet vis tiek?

Jis nesiruošė atsakyti į mano klausimą:

– Viską sužinosite laiku. Šiandien galite atsipalaiduoti. Jūsų kambarys laukia tavęs.

– Kas bus rytoj?

Jo tamsios akys spindėjo, bet balsas skambėjo taip pat aksomiškai:

– Tu visai ne tokia, kokią įsivaizdavau. Iš viso.

Vos sekundei pasukau į atviras duris, pro kurias įėjo slampinėja mergina, tada vėl pažvelgiau į pašnekovą… pašnekovo jau nebuvo. Tuščia salė ir nė vienos sielos. Mano pasaulyje tokie «nekromantai» vadinami «burtininkais» arba, tiksliau, «buffons», ir vargu ar šie žodžiai turės pagarbią potekstę. Ir vis dėlto nemalonus šiurpulys nubėgo per nugarą.

Tarnaitė paprašė manęs sekti paskui ją. Iš pradžių nekreipiau dėmesio į jos balso monotoniją, nes buvo galimybė pabendrauti bent su vienu potencialiai normaliu žmogumi:

– Koks tavo vardas?

– Galite vadinti mane kaip tik norite arba visai neskambinti. Bet jei jums būtinai reikia vardo, tada Maruška», – sakė ji vienoje pastaboje.

Pasiklydau:

– Gerai… Maruška. Kiek laiko čia tarnauji?

Ji neatsakė. Galbūt ji pati tylėjo, o gal jai tiesiog buvo uždrausta su manimi bendrauti… Tačiau labiausiai glumino jos be galo duslus balsas, ir aš neketinau pasiduoti – privalėjau bent kai ką išsiaiškinti.

– Ar tavo šeimininkas malonus, Maruška? – vėl tyla atsakant. – Ar Elrikas dažnai užsuka? Ar pažįsti Elricą?

– Žinoma, – nustebino ji mane, pagaliau nusiteikusi praverti burną. «Elrikas dėl savo šeimininko daro smulkmenas ir yra dažnas šių namų svečias.

– Ar tau patinka čia būti?

Ir vėl tyla. Mes nužingsniavome begaliniu koridoriumi. Dabar šito žmogaus apgailėtina išvaizda nuves mane prie reikiamų durų ir paliks be atsakymų? Na, aš neturiu. Suėmiau ją už peties ir atsigręžiau į save, kartodamas klausimą:

– Ar tau čia patinka, Maruška?

Ir ji sustingo. Mergina buvo gana jauna ir graži, bet akys buvo… tuščios. Negalėjau sugalvoti geresnio apibrėžimo. Net tuštesnis už tuščią jos balsą. Suėmiau jį tvirčiau, kai supratau šį nemalonų supratimą, ir papurčiau:

– Maruška!

– Taip, Tayishka. Ar net gripas?

Koks siaubas… Lėlė? Užprogramuota tam tikriems atsakymams? Aš staigiai iškvėpiau ir bandžiau kalbėti ramiau:

– Priversiu tave atsakyti į mano klausimus, o kas dar? Kiek laiko tu buvai šiuose namuose? O gal tau neleidžiama atsakyti?

«Kodėl, tai įmanoma», – ji pažvelgė į mane nuobodu mėlynu stiklu. – Tiesiog nematau prasmės. Apie septynis šimtus metų.

– Kiek?!

– Apie septynis šimtus metų.

Nors rankos drebėjo, iniciatyvos atsisakyti neketinau. Vėliau visada galite išsigąsti supratę.

– Tu gyveni septynis šimtus metų?!

– Ar aš gyvas? ji atrodė paskendusi mintyse. – Na, galima taip sakyti. P. Sciacca nemėgsta padėties pasikeitimo, todėl pasiliko visus nuo pat pradžių su juo buvusius tarnus.

– Išeiti? – Manau, supratau to, kas buvo pasakyta, prasmę. – Jis tave prikelia, ar ką?! Kiek kartų jis jus prikėlė, kol nustojote atrodyti kaip gyva būtybė?

– Tik vieną, – monotoniškai atsakė tarnaitė. – Bet lordas nemėgsta triukšmo ir skandalų, todėl iš dalies mus atidavė. Kam emocijos, jei gali dirbti ir be jų?

Man tiesiog trūksta žodžių. Ir Tayishka viduje virto akmeniu. Mes net negalėjome to aptarti vienas su kitu. Mano kambarys pasirodė mažas ir gana jaukus, jei man rūpi komfortas. Plati lova, spinta su alyvine lempa, spinta… Bet vos tik Maruška išėjo, nuėjau prie lango. Ten sodininkas apkarpo šakas, čia moteris toliau šluoja taką, tolumoje prie tvoros porelė ką nors pjauna… Na ką, jie visi tokie patys zombiai? Prisikėlė bejausmės marionetės, kurios genėjo, pjauna ir melžė septynis šimtmečius iš eilės? Ji apsivijo rankomis, bandydama sustabdyti šaltį. Netgi gakių visuomenė dabar neatrodė tokia baisi – padaras bent jau mokėjo šypsotis ir visai žmogiškai juokėsi! O tie vaikštantys lavonai… Ne, isterike manęs nepavadinsi! Tačiau viskas viduje šiek tiek drebėjo nuo suvokimo, kad aplink mane nėra nė vienos visiškai gyvos sielos, išskyrus patį šeimininką. Dabar bijojau – labiau nei bet kada. Pajutau tikrą, skausmingą baimę, kuri atėmė jėgas ir viltį.

Žinojau, ką turiu daryti. Atsigulkite, eikite miegoti ir praleiskite laiką normalių žmonių kompanijoje! Kad tik neišprotėtų ir bent iš dalies priprastų prie minties. Bet aš ilgai mėtydavausi ir sukiodavausi ir negalėjau nusiraminti. P. Sciacca yra maždaug septynių šimtų metų. GERAI. Bent jau Elricas nemelavo, kai pavadino jį senu. P. Sciacca nemėgsta triukšmo ir skandalų. GERAI. Taip pat ne itin mėgstu skandalus, bet visada esu pasiruošęs kelti skandalą, jei nuo to priklausys mano savijauta. Ponas Šaka išgydė mažąją Tayishką, kad dabar ji… Neįsivaizduoju, kam jam jos reikia. Bet koks tai turi būti tikslas! Galbūt jis kažko iš jos tikisi… o jei gaus, tai gal padės man išspręsti mano problemą. Apie ką jis pats dar net nežino. GERAI. Kol kas apie tai, kad Tayishka tikrai nėra Tayishka, geriau nekalbėti. Kas žino, kaip ši informacija paveiks mūsų bendrą biografiją…

4 skyrius

Dmitrijus Aleksandrovičius sėdėjo ant kėdės, kaktą įdėjęs į rankas. Kai tik atsimerkiau, pypsėjimas iš kairės šiek tiek paspartėjo. Nenustebęs jis pažvelgė į mane, tada į monitorių ir vėl į mane. Aš nusišypsojau.

– Sveika, Olga. Lažinuosi, kad tu tiesiog pabusi. Be jokios pagalbos. Aš laimėjau ginčą.

Taip, tas pats balsas. Tik balsės vos pastebimai trumpesnės ir tone nėra paslėpto gylio.

– Sveiki, Dmitrijus Aleksandrovič. Ar tavo pamaina nesibaigė?

Jis linktelėjo. Man pavyko suvokti, kad mano pasaulyje praeina maždaug tiek laiko, kiek aš praleidžiu kitame. O dabar turėtų temti. Reanimatologas į mano klausimą neatsakė, kažkaip nenatūraliai ramiai pradėjo kalbėti apie ką kita:

– Šį kartą beveik aštuonios valandos. Jūsų kraujospūdis ir širdies susitraukimų dažnis sumažės, bet nieko kritiško. Visiškai nereaguoja į dirgiklius. Nėra reakcijos į vaistą. Tu tiesiog išeik ir grįši.

– Aš žinau. Ar taip nerimauji, nes nerandi priežasties?

Jis staiga atsistojo, paliko mano lovą ir sustingo priešais langą. Pakeliui pastebėjau, kad lova, ant kurios anksčiau miegojo moteris, dabar tuščia. Dmitrijus Aleksandrovičius kalbėjo lygiu tonu:

– Ar aš nerimauju? Ne, Olga. Turiu darbą, kuriame laikui bėgant nustoji jaudintis.

– Tai kodėl tu čia, nes tavo pamaina jau seniai baigėsi?

Atrodė, kad jis manęs negirdi:

«Mes visada pasiruošę, kad slaugytoja atbėgtų ar paskambintų… pasakykite kažką panašaus į: „Pacientas iš trečio mirė.“ Arba „Pacientas nuo antrojo inksto sugedo.“ Arba: „Ei, Dim, padarėme viską, ką galėjome“. šiąnakt, bet mes jį praradome.» Ar supranti, Olga?

«Ne», – pajutau jo žodžių svorį ir iš tikrųjų bandžiau tai suprasti.

– Ir aš pasiruošęs. Priešingu atveju aš tiesiog negalėjau to pakęsti. Aš pasiruošęs, kad man kas nors paskambins ir pasakys: «Padarėme viską, ką galėjome, bet…“. Neverkčiau, neičiau į laidotuves ir po poros mėnesių pamirščiau vardą. Ar žinote, kodėl gydytojas, kalbėdamas su šeima, neužmezga akių kontakto? Taigi jie nepastebės, kad paciento mirtis jų tikrai nesunaikina. Jis jau galvoja apie kitą ligonį, tačiau yra priverstas kelias minutes stovėti koridoriuje su šeima ir daryti viską, kad jie nematytų jo akių.

Tokie prisipažinimai nėra apreiškimai. Jei visas intensyviosios terapijos skyriaus personalas kiekvieną netektį patirtų taip, lyg tai būtų savo paties, jie greitai išprotėtų kaip visuma. Tai tiesiog apreiškimas, kai sužinosite, kad jie neleidžia kiekvienai tragedijai nugrimzti į savo sielą, ir kuo ramiau dėl to bus, tuo geriau jiems ir kitiems pacientams. Ne apreiškimas, bet tokie prisipažinimai niekada garsiai neišgirsta. Mažai ką supratau apie mediciną, bet atrodė, kad tai pagrindinis medicinos etikos dėsnis.

– Kodėl tu man tai sakai, Dmitrijus Aleksandrovičiau?

Jis neatsisuko. Jis toliau žiūrėjo pro langą:

– Nes yra didelis skirtumas tarp to, kad aš nesu dievas – negaliu visų išgelbėti, ir to, kad aš visiškai nieko nepadariau. Laikui bėgant priprantama prie pirmosios. Su antrąja sutinku pirmą kartą. Aš nieko negaliu padaryti už tave, Olga.

Aš tylėjau. Jis geras gydytojas – negali susitaikyti su savo impotencija. Bet kaip mes galime palengvinti jo naštą? Jis netiki mano pasakomis. Nes jie skamba kaip pasakos.

– Negaliu tavęs skirti terapijos ar išrašyti. Trys komos per dvi dienas… Susitariau su diagnostikos centro specialistais – poryt dar kartą patikrins. Bet esu beveik tikras, kad ir jie nieko neras. Jūs sergate, Olga, bet tikslios versijos neliko. Ir nesu tikras, kad rytoj ar poryt esu pasiruošęs išgirsti: «Mes padarėme viską, ką galėjome…“, nes iki tos dienos, kai mirsiu, prisiminsiu, kad nieko nedarėme.

Sukapoti. Tikrai geras specialistas, pasiruošęs gelbėti ligonius su kiekvienam gydytojui būdingu cinizmu. Jis žino, kaip pralaimėti, bet niekada anksčiau taip nepasimetė, nežinodamas, kas vyksta. Atsisėdau ir kalbėjau įtikinamiau – ši situacija turi būti pašalinta:

– Dmitrijus Aleksandrovičius! Ar galiu išgerti kavos?

Jis atsisuko ir nustebęs pažvelgė į mane:

– Žinoma ne.

– Gaila! Bet po savaitės vėl paklausiu. Ir žinai, kada nors aš pagaliau pabussiu, pažadu tau. Bet iki tol jūs turėsite rūpintis mano kūnu, kol jis bus paliktas be priežiūros.

Jis pavargęs nusišypsojo, tada nuėjo miegoti ir galvojo:

– Man patinka tavo požiūris. Bandysiu susitarti dėl susitikimo su artimaisiais. Taip pat paprašykite draugo atnešti jums asmeninių daiktų. Nedaug žmonių, kurie yra intensyviosios terapijos skyriuje, gali žaisti vaizdo žaidimus ar skaityti knygas, bet mes padarysime jums išimtį.

– Giminės? – susijaudinau. – Jei Kostjai tektų jiems paskambinti, vargu ar jis tai padarė…

Dmitrijus Aleksandrovičius nukrito ant kėdės ir dabar kalbėjo lengviau:

– Tada pasakyk pats.

– Apie ką? Kad iš Tomsko čia būriais lėktų ir po langais kiaurą parą kauktų? Nenoriu. Ir aš neketinu mirti, todėl nematau jokios priežasties jiems trukdyti.

Jis pasilenkė ir pažvelgė man į veidą:

– Pasmerktas, bet dabar vėl atrodai visiškai sveikas! Kad tai įmanoma?

– Tai dėl miego trūkumo, Dmitrijus Aleksandrovičiau! – mirktelėjau.

Jis abejotinai nusišypsojo atsakydamas:

– Tarkim. Bet aš galiu apgauti tavo Kostją.

– Parodyk jai, – maloniai leidau. – Turiu duoti draugui keletą nurodymų. Leisk jam padengti mano nebuvimą, kol aš čia mėgaujuosi su tavimi.

Dabar gydytoja net juokėsi sutrikusi. Kad ir kaip būtų, atmosferą išsklaidyti man tikrai pavyko. Ir Tayishka iškart nudžiugino:

– Koks jis, oi, koks jis! – Pajutau, kad ji dreba. – Paklausk, ar jis turi nuotaką, ar legalią žmoną!

– Aš apie tai neklausysiu! – nusijuokiau viduje. – Ir nesielk kaip paskutinė kurtizanė!

Ji buvo sutrikusi ir sumurmėjo kažką nesuprantamo. Tačiau turime pripažinti jos skonį: Dmitrijus Aleksandrovičius iš tikrųjų sukrėtė ir mane. O kitas jo klausimas dar labiau pakėlė nuotaiką:

– Ar tai Kostja tavo draugas?

– Kodėl domitės, pone reanimatologe? – Nebegalėjau sulaikyti ironijos.

«Nebūtų skaudu žinoti», – pasidavė flirtui. «Kuo daugiau priežasčių žmogus turi gyventi, tuo didesnės jo galimybės».

– Tik todėl? Ech! Ir aš labai laukiau, kada užsiregistruosiu kaip mėgstamiausia, kad gaučiau privilegijas!

– Ar norėtum kavos? – iš karto suprato.

– Neturiu jėgų daryti tai, ko noriu!

– Tai uždrausta. Esu čia tam, kad tave išgydyčiau, o ne nužudyčiau.

– Ar reanimatologai tokie pikti?

– Priminsiu tau atnešti pusryčius… jau vakarienę. Ar nori į tualetą?

Pokalbis pasisuko neromantiška linkme. Aš susiraukau:

– Galiu eiti pats!

Jis ilgai mąstė, tada linktelėjo:

– Gerai. Bet tik su slaugytoja. Pabandykite dabar atsistoti.

Aš ne tik pabandžiau, bet ir sušokau jam ne itin erotišką lambadą. Dmitrijus Aleksandrovičius buvo priverstas pripažinti, kad aš gana pajėgus patekti į tualetą, nors ir prižiūrimas slaugytojos. Iš kambario jis išėjo visiškai kitokios nuotaikos nei neseniai.

Kol aš su malonumu valgiau troškintus kopūstus ir bulvių košę iš plastikinio indo, Tayishka aimanavo:

– Linkiu tau ir man likti čia! Tie, kurie ten yra, yra tikra nelaimė, bet tie, kurie čia, yra tokie nekromantai! Beje, Olya, paprašyk jo pagalbos! Gal jis žino, kaip sutalpinti tave ir mane? Nors ne, neklausk! Ir tada staiga jis mane ten atsiųs ir aš ten pasiklysiu be tavęs…

Kramčiau kopūstą ir neatsakiau. Naivus vis dar nesuvokė, kad vietiniai nekromantai niekada nepatikės mūsų istorija. Ir jei aš reikalauju, jie nukreips mane į visiškai skirtingus nekromantus – ir jie gali būti ne tokie draugiški. Paskutinis dalykas, kurio norėčiau, kad Dmitrijus Aleksandrovičius manytų, kad esu išprotėjęs.

* * *

Paaiškėjo, kad intensyvi terapija – ne pati geriausia vieta bendrauti. Pacientai, net ir tie, kurie yra sąmoningi, yra susitelkę į savo problemas. Čia galite tiesiogine prasme suskaičiuoti vaikštynes ant pirštų… jei turite tik vieną pirštą. Medicinos personalas taip pat visada užimtas. Slaugytojos dar noriai atrėžia kelias frazes, bet nespėja sėdėti šalia manęs ilgiau nei penkias minutes, o gydytojai čia kaip robotai. Atrodo, tik komandos «į operacinę», «pasitikrinkite kraujospūdį», «registruokis į kardiologiją» arba «kodėl vis dar nėra laboratorijos? Ar turiu pačiam bėgti į laboratoriją ir maldauti juos ant kelių, kad šiek tiek paskubėtų?!”… Ir vos tik nutyla, jie pasitraukia į savo slaptą kambarį ir, esu tikras, akimirksniu parvirsta. užmigti Kaip kitaip jie apmokestinami?

Dmitrijus Aleksandrovičius iš tikrųjų grįžo namo… neužteko pykčio prieš jį. Šiandieninė reanimatologė, moteris, tokia pat griežta kaip ir kiti gydytojai, uždavė man lygiai tokius pačius klausimus, o paskui tik linktelėjo galva, taip pat tikėdamasi nuodugnesnės diagnozės. Man pasidarė nuobodu. Kažkaip telefonu įkalbinau Kostją, kad rytoj man atneštų nešiojamąjį kompiuterį ir porą knygų. Jis mane kankino taip ilgai, kad visoje savo šlovėje prisiminiau, kodėl su juo išsiskyriau. Jis greitai pamiršo palengvėjimą, kurį jautė greitosios pagalbos automobilyje, kai paaiškėjo, kad aš gyvas! Tačiau nieko negalima padaryti – per nekromantines peripetijas Kostja pasirodė esąs vienintelis mano ryšys su išoriniu pasauliu. Jis turės mane pasitikti pusiaukelėje. Ir man teks pakęsti jo nuobodulį.

Dėl to pagaliau pasidaviau norui pamiegoti vakare. Mes su Tayishka tai aptarėme tarpusavyje. Atrodė, kad nekromantas šiandien suteikė man laisvę pailsėti, o tai reiškė, kad galime turėti paskutinę galimybę pažvelgti į niūrų dvarą.

Kaip neįprasta pabusti vienam ir nešaukti entuziastingų šūksnių dėl dar vieno prisikėlimo! Atsimerkiau: kambarys buvo tuščias, o aplink tamsa. Mano įtarimai, kad laikas mūsų pasauliuose visiškai sutapo, pasitvirtino. Pasak Maskvos, čia turėtų būti apie dvylika, tačiau vargu ar kas nors iš čiabuvių tai įtaria. Su Taishka pagalba man pavyko susidoroti su aliejine lempa – ji kvepėjo nemalonu ir nedavė daug šviesos, bet bandžiau prisitaikyti. Pirmiausia apsidairiau po kambarį: nieko naujo. Tada ji tyliai atidarė duris ir pasinėrė į koridorių.

Mirtina tyla. Kiekvienas žingsnis šiame vakuume girdimas ne kaip nereikšmingas ošimas, o kaip vienintelis garsas. Aš pašiurpau. Gal reanimacijoje nebuvo taip nuobodu… Bet man reikėjo informacijos ir miego. Ir nesvarbu, kad iš pilno miego gaunu tik patį panirimo procesą. Nepakeičiama Taiška sugeba mus abu atpalaiduoti.

Lėtai pajudėjau apšviestu koridoriumi, žiūrėdama į lempą. Kas žino, kas manęs laukia už kito kampo? Ir čia buvo daug posūkių. O begaliniame labirinte pakeliui nesutikau nė vienos sielos, dėl ko supykau. Gal jaučiausi blogai! Arba tau reikėjo skubiai nusiprausti, o šiame didžiuliame karste buvo visiška dezertyracija. Bet man net į galvą neatėjo mintis kam nors paskambinti. Ji rėkė tik iš džiaugsmo, kai už kito kampo pasirodė pažįstama jauki svetainė. Dar daugiau, ir jūs turite tikėti labirinto magija, kurią mėgsta rodyti filmai apie psichines ligas.

Laukinės durys nebuvo užrakintos. Kai išėjau, jis sucypė, bet dabar nejaučiau jokios baimės. Galų gale nebuvo paskelbta taisyklė, kurią galėčiau pažeisti. Lauke tamsu ir šiek tiek vėsu. Ji pakėlė lempą aukščiau ir apsidairė: priekyje – obelų sodas, už jo – aukšta tvora. Ir nematyti nė vieno žmogaus… tiksliau, jokios prisikėlusios darbo lėlės. Dar žengiau kelis žingsnius ir sustojau – neįsivaizdavau, kur einu toliau.

– Tu nepabėgsi.

Aš krūptelėjau, bet laikiausi ir neatsigręžiau.

– Žinau, pone Sciacca. Elrikas prisiekė mane.

Buvo trumpa pauzė, po kurios balsas kiek priartėjo:

– Jis talentingas magas. Bet esmė ne priesaikoje – aplink visą perimetrą yra nepramušama apsauga. Niekas negali čia nei įeiti, nei išeiti, nebent aš to noriu.

– Nenuostabu. O sargybiniai prie vartų dieną veikiau kaip svita, ar ne?

– Tai tiesa. kodėl tu nežiūri į mane

Klausimas nebuvo toks paprastas. Kažkoks nesusipratimas dėl nekromanto motyvų gąsdino, bet dabar jau nebedrebėjau iš baimės. Arba man tiesiog patiko girdėti jo balsą – malonų ir per daug panašų į man patikusio žmogaus balsą. Tačiau vos tik atsisuksite, šis jausmas išsisklaidys. Ir tada ateis laikas siaubui ir baimei, o ne tęsti pokalbį. Todėl nekantriai laukiau – kur balta, beveik pilnatis virš aukštos tvoros.

– Kam tau manęs reikia, pone? – Nelaukdama atsakymo ji vėl paklausė: «Kodėl manęs laukėte? Jei viską teisingai supratau, nuo vaikystės žinojai, kad atsidursiu šiuose namuose. Taigi jie liepė Elricui padėti savo pusbroliui. Tarsi jie būtų tiksliai numatę šią akimirką.

– Kodėl tu nežiūri į mane, Tayishka?

– Jūs nenorite atsakyti, ar aš užduodu neteisingus klausimus?

Vėl tyla, kurioje sugebėjau pajusti pribloškiančią mirties tylą. Bet aš žinojau, kad jis stovi – trim žingsniais už manęs. Ir aš tikrai tikėjausi paaiškinimo. Užmerkiau akis, kai jis prabilo – neįtikėtinas visiško panirimo į jo balsą jausmas:

– Ateities negalima tiksliai pamatyti. Labai retai pasitaiko momentų, kai pavyksta pagauti bendras trajektorijas – aiškias ar neaiškias. Ir taip, kai pirmą kartą sutikau tave, pamačiau vieną iš tų trajektorijų. Ir kaip matote, aš neklydau.

Susidomėjimas privertė atmerkti akis, bet neskubėjau apsisukti:

– Ar galite plačiau paaiškinti, pone Sciacca? Tai ne tik smalsumo reikalas… tai gebėjimas prisitaikyti prie bet kokių žaidimo taisyklių, bet tam jis turi suprasti taisykles.

– Tu visai ne toks, koks turėjai būti. Iš viso.

Jis tai kartojo dažnai, o tai greičiausiai rodė tam tikrą ypatingą šio punkto reikšmę. Aš nusišypsojau:

– Prisimenu jus, pone Sciacca, nors buvau labai jaunas. Ir galiu pasakyti, kad nuo to laiko jūs taip pat labai pasikeitėte. Tik akys ir balsas liko nepakitę.

– Akys ir balsas? – negalėjo pasakyti, ar nustebo. Tonas vis dar buvo tas pats. – Gerai, aš kai ką paaiškinsiu. Maždaug tą pačią trajektoriją jis matė mirštančioje merginoje. Tau buvo lemta mirti jaunam. O likimui lemta grįžti su ypatingomis žiniomis. Būtent šių žinių man reikia iš jūsų. Ir todėl tave tada išgelbėjau ir ilgam palikau, nes visiško supratimo iš dvejų metukų vaiko nesitikėjosi. Taigi jis leido tau gyventi dvidešimt metų ir vėl mirti. Ir dėl tos pačios priežasties aš tavęs nepažadinau. Turėjo būti klaida, todėl nieko nepadariau, kad padėčiau tiems, kurie jus prikėlė. Jei pats būčiau tave sugrąžinęs, nebūčiau padaręs nė vienos klaidos. Ir ji turėjo tai leisti. Ar žinote, ką aš turiu galvoje?

Tiesą sakant, mane apėmė šaltkrėtis. Kaip netikėti ateities prognozėmis? Tai buvo tarsi filmo žiūrėjimas atsukimo režimu: jis žinojo kelis kadrus ir pabaigą, bet jam vis tiek trūko epizodo. Ir vis dėlto jis tikriausiai matė filmą apie Tayishka istoriją!

– Nesuprantu, – pamelavau. – Kaip išspręsime šią problemą?

– Paskaties uz mani, Tayishka.

Lėtai apsisukau. Nepaisant vos mirgančios vilties, pamačiau bjaurų veidą pažįstamomis akimis ir bjaurią šypseną. Kažkaip susilaikiau nuo susiraukimo. Nekromantas primerkė akis.

– Yra keli būdai gauti informaciją iš jūsų. Kankinimas, – prieš tęsdamas mano išplėtusias akis įvertino jis, – yra geriausias ir greičiausias būdas. Bet jie padės tik tuo atveju, jei jūs pats jau gavote reikiamų žinių. Ir aš dėl to negaliu būti tikras. Ir antrasis būdas yra labiausiai paplitęs tvirtinimas. Bent jau ačiū. Dėkingumas jumyse ugdomas dvidešimt metų. Tavo mama prisiekė už tave, kad vieną dieną tu ateisi pas mane ir grąžinsi skolą. Bet dabar, kai žiūriu į tave, nejaučiu to ryšio tarp mūsų.

pažvelgiau žemyn. Jis sunkiai mokėjo skaityti minčių, kitaip nereikėtų jo tardyti. Bet aš negalėjau net pažiūrėti į Taišką. Dabar ji be žodžių verkė viduje – ji buvo čia patraukta, ir jos dėkingumas buvo tikras, dvidešimt metų. Jei tik duočiau jai vardą, ji atiduotų viską už mielą sielą. Ir paskelbsiu. Aš tiesiog susidėliosiu savo prioritetus. Bet dabar logika pasiūlė ką kita: aš, aš esu ta prisikėlimo klaida, jo ilgai laukta nepadorios nekromantijos klaida. Ir ką jis darys su manimi, nes taip ilgai buvo pasirengęs laukti mano pasirodymo?

– Todėl pažiūrėk man į akis, Taiška, ir dar kartą pasakyk – ar gavai kokių žinių, susijusių su demonų pasauliu? Asurai, gaki ir youki į mūsų pasaulį įžengė tūkstančius metų, bet niekas anksčiau nebuvo arti jų pasaulio. Taigi dar kartą pasakyk man, Tayishka, kad tu ten nebuvai arba nežinai apie perėjimą tarp mūsų pasaulių.

Mano akys gal kiek išsiplėtė, bet balsas tikrai susvyravo:

– Aš nežinau.

– Tavo melodija.

«Aš…» Supratęs, kad man reikia ką nors paaiškinti, ieškojau žodžių. «Aš dar nesupratau, ką pamačiau ten, už mirties ribos». Bet tai ne demonų pasaulis!

– Tavo melodija.

Ji traukuliai iškvėpė. Žiūrint filmą atsukimo režimu jis gavo labai iškreiptą vaizdą. Net jei atspėjo beveik tiksliai. Tačiau šiuo atveju «beveik» buvo per didelis skirtumas! Ir vis dar negalėjau suprasti, kuris iš mūsų turi daugiau kozirių savo rankovėje.

– Duok man laiko suprasti pačiam, pone Sciacca!

– Ko daugiau gali prašyti? Senolio veidas tapo dar bjauresnis po to, kai nekromantas išlenkė antakį. – O gal jau ketini paklausti?

Prieš šią frazę buvau pasiruošęs paklausti… Bent jau išreikšti viltį, kad jis pirmas visas kortas parodys pats, leisk man išmokti juo pasitikėti, o tada viską pasakysiu. Net jei naujienos jį nuvils, nes Taishka nesusipažino su demonų pasauliu, bet jis taip pripras prie manęs, kad gerbs padėti išspręsti mano problemą. Taip, būtent taip skambėjo mano tobulas planas. Tik sarkastiškas ir arogantiškas nekromanto tonas netilpo…

– Aš nieko neprašau, pone Sciacca.

«Visiškai ne…» jis, rodos, vis kartoja frazę savo galvoje. – GERAI. Aš neskubu ir esu pasiruošęs šiek tiek palaukti, kol tu pats pradėsi prašyti, kad išklausyčiau tavo giliausią paslaptį.

Tai yra pasitikėjimas savimi! Neturėjau laiko atitraukti žvilgsnio nuo to, kas galėjo būti pašaipiai. Jis pastebėjo ir uždavė tokį klausimą:

– Ar tu manęs nepririši, Tayiška?

Ji viduje rėkė: «Tai traukia! Nors jis toks bjaurus, kad man ašaroja! Ir vis dar traukia!» Tayishka ten tiesiog išprotėjo, ką aš jai pasakiau. Turėjau visiškai kitokią nuomonę šiuo klausimu, bet garsiai pasakiau priešingai:

– Leiskite man išsiaiškinti savo jausmus, pone Sciacca. Dabar mano galvoje viskas susimaišė nuo dvidešimties metų dėkingumo ir dviejų dienų nesusipratimo.

Jis staiga priėjo arčiau. O dabar jis nusišypsojo su neslepia ironija:

«Aš tiesiog negaliu suprasti, kodėl tu taip skiriasi nuo to, ką mačiau tame vaike.» Bet patikėkite manimi, aš neleisiu, kad jūsų abejonės nukreiptų jus neteisinga linkme. Pabučiuok mane, Tayishka. Jei tarp mūsų nėra ryšio, jį sukurti nebus sunku.

Bučiuotis? Nevaldomai atsitraukiau. Jo tamsiose akyse blykstelėjo nemaloni šviesa, todėl nusprendžiau paaiškinti savo reakciją:

– Aš sutrikęs! Ir ne veltui Elriko ieškojime paminėjai mergelę! Tai daroma tam, kad jam nereikėtų svarstyti kitų variantų, kai susidurs su manimi, bet tuo pat metu jis negalėtų matyti visos situacijos! Bet… kaip tu turėjai žinoti, kad būsiu mergelė? O jei nepasirodytų, tai visa trajektorija būtų nutekėjimas? Nekaltink manęs dėl to, kad mintis dabar suėda mano smegenis.

Jis nusišypsojo, bet jo akyse nebuvo linksmybių:

«Tayishka – savo motinos priesaikos surišta Taiška – savo noru nepasiduos kitam vyrui». Tačiau jos biografijoje nemačiau jokių tragiškų įvykių. Taigi buvo lengva nuspėti.

Dabar aš visiškai nieko nesupratau. Ne, na, dėkingumas, žinoma, yra dėkingumas, bet jei Tayishka būtų sutikusi gerą vyrą… na, ar kažkaip per toli nuėjo su alkoholiu, tai ji lengvai galėtų būti laiminga poros vaikų mama. Nedrąsiai paklausiau, bijodama išgirsti atsakymą:

– Kodėl nepasidavėte?

– Todėl, kad saugojau save. Turėjai ateiti pas mane – savo noru ir su visu noru atskleisti visas savo paslaptis. Ir todėl į priesaiką įtraukiau šį punktą – aš būsiu tavo pirmoji ir paskutinė aistra. Ar ne taip? Nesipriešink sau – ateik ir pabučiuok tą, kurį sutikti svajojai dvidešimt metų.

Tačiau prislopinti Taiškos prašymai ir jos atsargus žvilgsnis padėjo apsispręsti. Yra dalykų, kuriuos tiesiog reikia padaryti. Šiuo atveju į bukomą budrumą ir nesukelti dar didesnių įtarimų. Žengiau žingsnį, pasilenkiau prie jo veido ir užmerkiau akis. Pats ponas Sciacca nesiruošė man padėti: neapkabino, neatsakė bučinio, kai paliečiau jo lūpas. Prisiglaudžiu šiek tiek arčiau. Vieno, dviejų, trijų, užteks. Ji atsitraukė ir nežiūrėjo. Akys buvo susiaurėjusios, dėmesingos, o balsas tapo švelnesnis:

– Kas tave sulaiko, Tayishka? Ar bent jau galite nuoširdžiai atsakyti į šį klausimą?

– Tu… Tu ne toks, kokį aš prisimenu.

– Man nepatinka?

– Patinka! – Aš užtikrintai melavau, nes būtent apie tai man šaukė Taiška. – Bet tu paklausei, kas mane sulaiko…

Jis sustojo, bet vis tiek tyliai kalbėjo:

«Ar įsimylėjusios moters akys mato ūgį ar plikimą? Ar meilė nepadaro jokios patrauklios išvaizdos?

– Ak! Čia testas! – iš netikėto supratimo net garsiai pasakiau. – Tu patikrink…

Ir ji sustojo. Jis žinojo, kad tikrosios Tayishka neatbaidys jos bjauri išvaizda. Ji vis tiek turėjo deginti aistrą! Tai išbandymas, kaip gerai veikia jo burtai! Ir iš tikrųjų jis tikriausiai atrodo lygiai taip pat, kaip Dmitrijus Aleksandrovičius. Bet ką daryti su savo 100% regėjimu?

«Tayishka, atsakykite dar į vieną klausimą.» Jei klausaisi jo balso užsimerkęs, nesunku įsivaizduoti tam tikrą trauką. Laikui bėgant, žinoma, bet tai nesunku… – Ar labai pasikeitėte nuo prisikėlimo? O gal tai tik tavo asmenybė?

«Jis labai pasikeitė», – lengva pasakyti tiesą. – Ir labai atsiprašau, jei tave nuvyliau.

– Nenusivyliau. Sukėlė susidomėjimą. Ir jau du šimtus metų nieko nestebinau. Pradedu įtarti, kad tu ne šiaip aplankei kitą pasaulį – atsinešei demoną, apie kurį iki šiol nieko nežinau. Ir būtent jis dabar prideda nuodų į kiekvieną tavo žodį.

Iš esmės, ką aš galiu pasakyti. Bet aš nenorėjau kalbėti apie nieką kitą:

– Pone Sciacca, aš labai pavargau.

Jis pasitraukė į šalį:

– Eik šiandien, Tayishka. Bet nuo rytojaus pradėsiu tave atpažinti. Ir pranešk man. Miegok su šia mintimi, Taishka, pripras prie to.

Skubu slėptis už durų. Kažkaip radau savo kambarį, o paskui įkišau galvą į antklodę. Dabar supratau daug daugiau, bet supratimas neatnešė palengvėjimo. Tayishka raudojo viduje – jos vis dar neišsipildęs troškimas nekromantui tik didės. Aš turėsiu kažkaip sužaisti… arba jei atvirai. Juk jam reikia Taiškos: tegul paguldo mane į namus ir pasiima su savimi, su viskuo sutikdamas! Tačiau pulsavo tik viena nerimą kelianti mintis: aš iš kito pasaulio ir be manęs Taiška negalėjo jam nieko įdomaus pasakyti. Ar jie mane atleis po šios žinios?

5 skyrius

– Dmitrijus Aleksandrovič, ar galiu tau paskambinti?

– Tai uždrausta.

– Tai kodėl tu mane kišai?

– Mano atgaivinimas yra mano taisyklės. Kokie mūsų koziriai ten?

– Kirmėlės.

– Nekenčiu kirminų. Bet aš ir toliau nekreipsiu dėmesio į tai, kaip tu apgaudinėji.

– Ir tu dar dažniau išeini iš kambario. Čia net angelas imtų apgauti!

– Gerai, kad nesutikau žaisti už pinigus.

– O, Dmitrijus Aleksandrovičiau, yra klausimas, kurį visą gyvenimą svajojau užduoti reanimatologui! Institute mums buvo vedami psichologijos kursai. Tarkime, pas jus vienu metu atvežami keli sunkios būklės žmonės: nusikaltėlis, policininkas, vaikas ir keturių vaikų mama. Jūs esate vienas ir galite juos paimti tik po vieną. Be to, žinoma, kad kitas variantas yra sumažintas, o paskutinis tikrai neišgyvens. Kokia tvarka juos reanimuosite?

– Nesąmonė.

– Atsakyk!

– Na… vaikas bus išvežtas į kitą reanimaciją, pas vaiką. Tai ne mano problema.

Pradėjau pykti:

– Gerai. Minus vienas. Ką darysime su likusiais?

Dmitrijus Aleksandrovičius mąsliai pažvelgė į savo kortas. Tada jis išleido:

– Ar matėte įėjimą į skyrių?

– Aš tai mačiau. Ir ką?

«Vienu metu ten eis tik vienas gurmanas, todėl jie atvyks tam tikra eile. Tokia tvarka atliksime gaivinimą.

– Bet kaip? – Aš nesupratau. – Ar tikrai nusikaltėlis svarbesnis už keturių vaikų mamą? Ar girdėjote apie socialinį teisingumą?

– Ar man reikia daryti ar galvoti apie socialinį teisingumą? Visi trys gali mirti, kol aš pasversiu savo galimybes.

– Keturi!

– Trys. Ar pamenate, kad vaikas jau buvo išvežtas į kitą reanimacijos skyrių? Ne mano problema.

– Tu esi cinikas! O jei išgelbėsi vieną nusikaltėlį, ar vėliau nesigailėsi?

– Nėra ko gailėtis. Nes net neklausiu kas yra kas.

– Ir aš tau pasakysiu! Tai ypač reikalinga, kad jūsų sąžinė jus kankintų.

– Be abejonės. Bet žinai, Olga, kartais geriau negalvoti, jei mintys trukdo veiksmams.

Riksmas iš koridoriaus neleido man paprieštarauti:

– Kas dirba pamainoje? Mes turime šaunamųjų ginklų!

«Taigi aš papietavau», – Dmitrijus Aleksandrovičius metė kortas ant lovos ir patraukė link išėjimo.

O kaip čia neapgausi? Nors šį kartą jis išbuvo su manimi visas vienuolika minučių! Įrašas.

Taiška, ilgai tylėjusi, dabar pralinksmino:

– Koks jis, oi, koks jis! Pasakyk man, kad tau taip pat trūksta kvapo, nes matai tai tokiomis pat akimis kaip ir aš!

Atsiguliau ant pagalvės ir žiovavau.

– Tanjukh, tu jau turėjai apsispręsti. Vienu metu galima įsimylėti tik vieną žmogų – tokia yra pagrindinė visatos taisyklė, jei to nežinai. Taigi kam užgniaužė kvapą: Dmitrijus Aleksandrovičius ar ponas Sciacca? Vakar jaudinausi dėl jūsų baimės, todėl susiaurinkime objektus, kad sukurtumėte baimę.

Ji ilgai svarstė atsakymą:

– Įsimylėti? Pasirodo, ar jautiesi įsimylėjęs?.. Tada atsiduriu kryžkelėje: mintimis myliu Dmitrijų Aleksandrovičių, o ponas Sciacca jaudina… šiek tiek žemiau nei galvoje.

Tai buvo tinkamiausias laikas iš jo pasijuokti, bet maniau, kad dabar svarbiau suprasti:

– Aistra?

– Gal… Iš kur turėčiau žinoti?

«Žiūrėk, Tanjukha, aš nežinau, ar vakar apalpote, kai mūsų aistringas nekromantas papasakojo istoriją. Ypač ta dalis, kai jis prisipažino, kad visas jo susižavėjimas buvo pasiūlymas. Garantija, kad pas jį ateisi savo noru.

– Taip, girdėjau…

– Ir ką, nenorėjai priešintis?

– Kam priešintis, Ol?

Neduok Dieve, kad man taip trūksta valios. Galbūt aš negalėjau iki galo suprasti jos jausmų, kai ji žiūrėjo į poną Šaką, bet galėjau įsivaizduoti save jos vietoje. Ir jei man kas būtų pasakęs, kad aš pati nemyliu, kad čia nėra pasirinkimo laisvės, tai bent jau man nepatiktų. Kažkoks vidinis «ne» tikrai būtų pavėluotas! O ši… skudurinė pagalvė net nesusimąsto. Kaip karvė, vedama į tvartą. Prie stendo – tai net geriausiu atveju… Net negalvojau apie tai viską slėpti – samprotavau, nors ir tyliai, bet atvirai, todėl tai neišvengiamai sekė:

– Tavo mintys labai įžeidžiančios, Olja!

aš atsidusau. Ji turi tiek ambicijų, kad galėtų man prieštarauti. Tyliai.

Supratusi, kad laikas miegoti arba jie manęs pasiilgs, nenorėjau atsisveikinti su savo mylimomis baltomis sienomis. Dmitrijus Aleksandrovičius dabar jau seniai užsiėmęs, o kai aš atsibusiu, jo pamaina tikriausiai bus baigta. Turėjome išspręsti problemas šiuo metu, bet aš tikrai nenorėjau. O ką gi nekromantas darys su mano negyvu kūnu? Ir jei ketinu ką nors daryti, verčiau ten nebūčiau.

Po poros valandų dykai suklupęs koridoriuje žvilgtelėjau į personalo kambarį. O ten, pasirodo, kava buvo pilama be manęs. Na, o aš sutrikusi atsisėdau ant tolimiausios taburetės. Mano charakteris toks, kad galiu lengvai pritapti bet kur. O čia dauguma veidų jau pažįstami. Vitalina Ivanovna, kuri čia dažnai atvyksta iš bendrosios terapijos, buvo sutrikusi dėl mano įžūlumo ir dėl inercijos pajudino savo puodelį mano kryptimi. Dėkingumo ašarų nuplautas, gurkšnoju iš džiaugsmo. Karčios, be cukraus ir pieno. Grožis!